Belekas - paskendimas - numirimas ir degimas

Gilus dūris ties paširdžiais,
Vėjai kiaurai kūnu pučia,
Sekluma.
Nejučia -
Dugno pirštų galai nepasiekia.

Vanduo plaučiuose,
Debesies atvaizde aš tik gyva.
Nendrės glosto man rankas,
Švelnios.
Akys siekia tik Tavęs.

Jei kūnas i dugną kris,
Tavęs ilgėsiuos.
Jei pėdos žengs žemynais,
Tavęs ilgėsiuos.
Tikėsiuos.

Išvysti ir Tave...
Smilgose pajūrio.
Bangose, kur nebelieka laiko tūrio.
Kur širdies dužiais,
Suskamba švelni meili daina.

Tavęs ilgėsiuos,
Kai pasaulis man mojuos.
Tavęs ilgėsiuos,
Kai žavios moterys scenoje išsirikiuos.
Ir tiek šviesų ant liepto ir
Jonvabaliai laukuos.

Meilę pirmąją skendimu vainikuos.
Nes meilė gyva tais kuriuos sudegina...
Kodėl ne ugnyje,
O ežero dugne tada Tavęs ilgiuos??!