Per lietų – šypsotis

Į tylą pabirę
užmiršti žodžiai
beldžiasi lietumi
tiesiai į paširdžius...
Ar man vienai ruduo
toks išsiilgtai liūdnas,
kai nutyla aplinkui dūzgę
beviltiškai  minios?
Ir pamiršti žodžiai
sugrįžta vėjumi,
beldžias lietum
į nukamuotas širdis...
Ir ramu taip
ir gera žengt
vienai per alėją -
be skėčio,
per lietų -
šypsotis.
Gal išprotėjau?