Puota po obelim

Kad prikrito obuolių,
saulės numylėtų!
Raudonų ir didelių -
kas surinkt galėtų?

Ropinėju, klūpinėju -
oi, visus surinksiu!
Bet kažkas - tik neatspėju -
stebi susikrimtęs.

O! Čia voverytė,
Stačios jos auselės.
Ir smalsauja, kaip mergytė -
sagos, dvi akelės.

Iš po eglės nedrąsus,
lyg ir susigėdęs
kiša nosį ir ūsus
žiurkius dar neėdęs.

Imkit, graužkit, negailėsiu -
žiurkiai, voverės ir kiškiai.
Oi, užteks visiems gardėsių
nudažytų saulės ryškiai.