Iš ciklo Aš Pažinau Tave

Aš pažinau tave dar tau nepasirodžius.                                             
Ir galima sakyt – iš anksto.
Toks šaltis tik įsibėgėjusiuose gruodžiuos.
Klausoj lyg pergamentai išsilanksto,                               

tada girdžiu, nors čia ruduo vos
taisyklių tvarką diegti įpusėjo,
kaip sėlini lyg koks valdovas,
nors toks nesi jau nuo rugsėjo,

ir nors žinojau, kad tai tu, kuris tu? –
dvejojau, vis tik suvokiau tą blankią
ir drungną įtampą tam, kad nukristų
aidai, tave ir vėl į praeitį aplenkę,

galvojau, na kuris, kuris gi
iš susitrejinimų tavo karnavalo
pasirinktas – ar skarmalai nubrizgę,
ar mantija, jos niekas neišvalo,

šarvai.., ir tuo metu prisidegiau cigarą,
manęs nepastebėjęs praėjai prie laiptų
link upės, rūką skleidžiančios lyg garą,
ne, neapsirikau, nes ne kitaip tu,

o būtent sėlindamas praeini pro šalį               
kiekvieną kartą. Kaip ir šį. Tai
knyga. Ji nusiplėšė nuo savęs viršelį. 
Duos jį kitai. Kol kas neparašytai.