Šakos glosto delnus, išraižytus istorijos,
Linijos driekiasi ant delno it spygliai,
Skaniausias miško uogas ragauja praverta burna.
Nors neturi ji sparnų, bet svajonės kyla palengva,
Tokioje aplinkoje.
Primerktos akys spindulius skanuoja,
Gryniausiu oru ji kvėpuoja.
Ir girdi aidą takeliu tolyn,
Lietaus veidai kankorėžius nugulusius ant žemės išbučiuoja.
Sentimentaliai, trupučiuką su mistika, bet kažkaip ne visai lt , o dar tas "skanuoja" , geriau jau būtų "skanauja", poetiškiau. O raiškos gal pasimokykite iš Skablauskaitės (artima pagal idėjas :))
pvz.
\
Jie nakties pilni, bet šviesūs dūmai,
bėgančio vaško kvapas...
Moteris melsvu, žemėm apneštu veidu,
miglos sparnais,
ir vyras, neaiškus žvėris, įtemptomis akimis,
o tarp jų – tik šešėlių linijos, praeitis,
joje paliktos kampuotos pėdos...
Ir tamsoje auga akys – juodos ir raudonos,
žvilgsniai susilieja, persipina vyzdžiu atšvaitai,
spraga žvakė.