Tiesos kaina

Griuvėsiai ir
Sunaikinti betoniniai pavargę pamatai,
Kuriuos taip ilgai statai.
Aplink tik nuolaužos įkaitę vis dar.

Panika juodoje jūroje neskęsta,
Ant paviršiaus plūduriuoja.
Dalelės gyvenimo skrajoja ore -
Po tamsia, sunkia nuoskaudos skraiste.

Norėjau tik švarios, skaisčios tiesos.
Maniau nušvies ji spinduliu išniekintą pasaulio miestą,
Lieku kalta ir ašara sūria ant skruosto.
Braukdama drebančia ranka ja suprantu - toli dar mano laimės fiesta.

Juoda smala, tiesa išsilieja per lūpas žodžių pavidalais.
Užsimetu dar viena balta drąsos klostę.
Jaučiu kaip purvinas šykštumas
Man galvą glosto.

Liečia plaukus, pinasi per juos i pusrutulius.
Kalta aš, žmonės ar tolimosios ateities mėnulis?
Nelieka nieko - smoge išnyksta,
Tai normalu - procesai šiandien tokie įvyksta.

Ir trypk, sumindžiok mano vardą,
Aš kausiuos ginklais nors kartais tušti šoviniai tik spjaudos.
Geriau jau viduje švari išliksiu,
Ir tik iš aukšto tolio prisiminsiu,
Kaip žmonės, melo pelenų, nugulusių ant jų namų girgždančių grindų, nesugaudo.

Ir čaiži ten ne grindys, o sąžinės balsai,
Kuriuos ilgai taip raminai.
Ramink, ramink, ramink
Suprasi - jog atstatyti griuvenas tiesa pajėgs.