Ji - Ūsė

JI – ŪSĖ ILGAŪSĖ

  “Na ne, Margarita tikrai išprotėjo, - Ūsė Ilgaūsė jau vos slėpė savo nepasitenkinimą, - kur matyta, kad megztus žaisliukus vežtųsi į iškylą. Ko ji dabar mus visus krauna į pintus krepšius, lyg kokius sumuštinius? Ką, grybaut važiuosim? Ar į paplūdimį maudytis? Ė, Margarita, gal nusiraminsi? Palik mus ramybėje! ”
  Ir tikrai – visi mezgiukai buvo tvarkingai sudėti į du pintus krepšius, o į vieno krepšio šoną dar buvo gražiai surikiuoti  ir popieriniai maišeliai. Negi iš tiesų sumuštiniams? Didesniame krepšyje  sutilpo Ilgakaklė žirafa,  rudas katinas, Auksaplaukė princesė ir trys šuniukai. Į mažesnį krepšį nukeliavo likę šunyčiai, Mėlynas Banginiukas (arba Violetinis Krokodilas – kaip kam labiau patinka), trys meškiai ir žinoma – žiurkė Ūsė Ilgaūsė.  Ją dėjo paskutinę ir pilkoji vos vos tilpo į  krepšį. “Dar trūksta kad mane kur pamestų, - suirzusi tyliai bambėjo žiurkė, - Margarita tikrai ne visada pasižymi atidumu, visko gali iš jos tikėtis”
  Jaunoji panelė pritvirtino krepšius prie dviejų dviračio bagažinių – priekyje ir gale – ir, tyliai niūniuodama dainelę apie apie rudenį, auksinius lapus ir paskutinį kartą, numynė dviratį. Žiurkė, gulėdama pačiame krepšio viršuje, galėjo stebėti kelią – nors tokia paguoda visoje šitoje keistoje kelionėje. Bet Ne Matildai ta kelionė dviračiu jau pradėjo ir patikti. Viena akimi ji galėjo stebėti  giedrą dangų, saulę protarpiais blyksinčią pro pageltusias klevų šakas, kartais sušmėžuojančias eglių viršūnes.  Ją pasiekdavo kažkokie lyg pažįstami, lyg ateinantys iš praeities vaizdai ir kvapai, kurie žadino miglotus prisiminimus ir ramino Ūsę Ilgaūsę. Žiurkė prisiminė upę, šlapią pažliugusią pakrantę, mažą juodą šuniuką ir jį –apkūnų  pilko megztinio  nešiotoją. To megztinio, kuriuo ji buvo, prieš tapdama megzta žiurke. Kai kiekvieną žvarbesnį rytą ar vakarą pagyvenęs ugniagesys apsivilkdavo storą pilką megztinį ir su juodu, mažu ir įkyriu šuneliu išeidavo prie upės. Kada tai buvo?
    “Na štai, nenumatyta kelionė į mano žalią jaunystę, - mąstė beveik svajingai nusiteikusi Ne Matilda, - žiurėsim, kuo čia viskas baigsis. Kažin, ar Margarita šiaip sau vežasi mus pravėdinti ir grynu oru pakvėpuoti. Kažkas čia bus, oi bus – jaučia mano uodega nuotykius“
  Kelionė truko neilgai, greitai Margarita sustojo, iškrovė savo krepšius ir visi mezgiukai jau galėjo dairytis nuo ilgo prekystalio, pastatyto palapinėje prie upės. Aplink buvo eilių eilės tokių pačių  ir kitokių palapinių su prikautais prekystaliais. Vienur bobutės prekiavo megztomis kojinėmis, kitur apkūnios ponios siūlė molines puodynes ar odinius papuošalus, tvirti vyrai santūriai rikiavo sunkius metalinius puodus, kaltines žvakides ir visokius kitokius nepažįstamus geležnius daiktus. Žaisliukai atsidūrė rudeninėje mugėje. Aplink kvepėjo pyragais, obuoliais, meduoliais ir karšta  žirnių koše.
  “Tai Margarita apgavo! Ar negalėjo perspėti, papasakoti, kas mūsų šiandien laukia? – ne juokais širdo Ūsė Ilgaūsė, - mes net neatsisveikinome vieni su kitais, nepalinkėjome sėkmingo kelio ir gerų namų. Šmakšt – bakšt į krepšius ir žinokitės! Margarita Margarita, nesitikėjau iš tavęs šito. Negi tu tikrai netiki, kad mes ne paprasti siūlų rezginiukai-mezginiukai? ” 
  Negana to, Margarita kiekvienam žaisliukui prie kojos pririšo etiketę su vardu. O jai, jai žiurkei Ūsei Ilgaūsei teko popierėlis su užrašu Žiurkė Matilda! Baisiau negalėjo būti! 
  Neilgai trukus prie Margaritos prekystalio pradėjo rikiuotis mamos ir močiutės su vaikais. Pirma  nuo prekystalio iškeliavo Auksaplaukė princesė. Ji atiteko šviesiaplaukei garbanotai  mergytei rožine sriukyte, rožiniais bateliais ir rožiniu krepšeliu – mažoji ir pati buvo panaši į mažą auksaplaukę princesę.  Greit naujus namus rado ir trys meškiai – vieną po kito juos nupirko trys močiutės savo anūkams. Kai tik vienas bamblys išsirinko geltonąjį meškį, kiti du stovėję šalia mažiai tuoj pat užsimanė tokių pačių. Netrukus  su visišku mažyliu vežymėlyje iškeliavo ir ilgakaklė žirafa. O vienas jaunas vyrukas nusipirko visus šunyčius. Visus vienu kartu. Rudą katiną vis kas nors apžiūrėdavo, pakilnodavo, paglostydavo, bet kažkodėl visad padėdavo atgal. Gal kad jis buvo rudas ir labai gudriom akim – atrodė, kad žiūri ir kiaurai mato? Bet rado šeimininką ir katinas – jį įsigijo labai linksma jauna porelė.
  Mugė šurmuliavo. Kvepėjo, klegėjo. Žmonės keitėsi, vieni ateidavo, kiti nueidavo,  vieni ilgai derėjosi, kiti pirko negalvoję. Bet štai vienas berniukas vis ateidavo, iš tolo nedrąsiai apžiūrėdavo mezgiukus ir nueidavo. O netrukus grįždavo ir vėl stebėdavo Margaritos prekystalį.  Žiurkė Ne  Matilda jį irgi stebėjo.
  Diena ėjo į pabaigą, o Violetinis krokodilas ir žiurkė liko ant prekystalio. Į juos niekas net nežvilgtelėjo. Ūsė Ilgaūsė didelės sėkmės ir nesitikėjo – juk ji žiurkė, pikta žiurkė, o krokodilas labai nuliūdo.
  Margarita jau nutarė ruoštis namo - oras ėmė vėsti ir pirkėjų gretos ėmė retėti. Tik staiga prie stalo pribėgo tas pats  berniukas, tempdamas už rankos mamą:
  - Šito, šito krokodilo noriu. Aš jį anksčiau mačiau, bet tada tavęs nebuvo. Tik šito krokodilo noriu,  vieno vieno. Nupirksi?
  Laimingas Violetinis krokodilas iškeliavo. Žiurkė liko viena. O likt tokiai vienai – jau tikrai liūdna.
  - Nieko, rasi ir tu namus, Matilda, pačius geriausius. Geriau vėliau, nei bet kur, - lyg suprasdama žiurkės liūdesį, ramino Margarita. Ūsė Ilgaūsė net už tą Matildą neužpyko. Jaunoji panelė juk nežinojo jos tikrojo vardo.
  Margarita susikrovė krepšius, įsikišo žiurkę į plačią kišenę, sėdo ant dviračio ir numynė namo. Važiavo ji greitai, nardė tarp likusių prekystalių, aplenkdavo jau tik vieną kitą belikusį praeivį. Kartais dviratis, pataikęs į kokią duobutę, kresteldavo ir Igaūsė vis slysteldavo iš kišenės lauk. Ir dar po kelių tokių duobučių ir krestelėjimų  ji iškrito visai. Štai taip visai visai – į lapais nuklotą pievą.


                                                              ***
  Jeigu Ūsė Ilgaūsė būtų ne megzta pilka žiurkė, jai turbūt būtų labai šalta. O dabar jai buvo labai liūdna. Ne, baisu nebuvo – Ne Matilda niekad nieko nebijojo. Tik taip liūdna niekad nebuvo. Nebuvo kam bambėt, nebuvo ant ko niurzgėt ir pykti. Nebuvo žiūrovų, nebuvo klausytojų. Kažkur šone praeidavo koks žmogelis, o ant Ilgaūsės krito tik geltoni rudeniniai medžių lapai. Bet tai nesvarbu – Ūsė buvo visai viena. Tai buvo svarbu.
    “Na, ne, taip viskas čia nesibaigs, - kad ir viena ir vieniša, žiurkė neprarado vilties, juk ji buvo ne šiaip sau žiurkė, o megzta iš ugniagesio megztinio siūlų, su Ilga rausva uodega ir ilgiausiais ūsais, - aš tikra, kad ateis rytas, prašvis ir mane tikrai kas nors atras. Ir kažkam aš būsiu didžiausias dienos atradimas! ”
  Bet nereikėjo laukti ir ryto. Staiga visai šalia Ūsė išgirdo kažkokį lapų šnarėjimą, tylų kvėpavimą ir galų gale garsų, šaižų ir džiaugsmingą lojimą. Mažas juodas šunytis ištempė Ne Matildą už jos gražiosios rausvos uodegos ir pradėjo tampyti pievoje. Tas pats mažas, juodas, įkyrus šuniukas, kurį kadaise vedžiojo apkūnus dėdulė.
  - Ir kokią tu čia vėl nesąmonę suradai? Ką tu čia tąsai? Nudvėsusią žiurkę? Fu, mesk!
  Bet šuniukas nė nemanė paklausyti – jis atvilko Ne Matildą šeimininkui ir išdidžiai mestelėjo prie kojų, lyg sakydamas – sumedžiojau, žaiskime.
  - A, štai kas čia. Įdomu. Ma-til-da. Matilda. Žiurkė Matilda, vadinasi. Na gerai, pasiimkim, parašysim skelbimą, gal kas atsišauks. Visai nauja žiurkė juk.
  Ir Ūsė Ilgaūsė vėl pateko pas senąjį šeininką. Tikite?
  Į skelbimą niekas neatsiliepė nei kitą dieną, nei dar kitą. Nei visą kitą savaitę.
  - Tai ką, Matilda, pasiliksi su manim? – vis pašnekindavo žiurkę dėdulė, - aš tave Elenai padovanosiu. Žinai, kas tokia Elena? Ooo! Pamatysi tu Eleną – ji pati geriausia. Kartu su savo broliu, žinoma, - šypsojosi dėdulė.
Vieną ankstų rytą dėdulė ugniagesys paėmė nuo komodos žiurkę, gražiai įdėjo ją į dovanų maišelį, pataisė etiketę su vardu ir kažkur susiruošė eiti ir, žinoma, neštis kartu žiurkę.
  - Tai ką, Matilda, eisim pas Eleną? Šiandien jos gimtadienis, o tu jai labai tiksi ir patiksi! Pamatysi.
  Rytas buvo tikrai ankstyvas ir Elena dar tingiai markstėsi lovoje. Žinoma, ji tikėjosi bei laukė ir svečių, ir dovanų, bet tik  ne taip anksti.
  - Savo anūkę aš sveikinu pirmas! – džiugiai pranešė dėdulė ir įteikė dovanų maišelį, - štai tau Matilda.  Ji nepaprasta žiurkė, o žiurkė su istorija.
  Mergaitė atidarė maišelį, paėmė megztą pilką žiurkę ir ją stipriai apkabino:
  - Ji graži! Ji labai labai graži! Tik ji ne Matilda. Žiurkės nebūna Matildomis. Aš jai kitą vardą sugalvosiu, žiurkišką. Gal Pilkė? Bet tada bus zuikė, o ne žiurkė. O gal Ilga Uodega? Juk jos pati gražiausia rausva uodega. Bet tada lyg ir nesąmonė išeina. O kokie jos ūsai! Ilgesni nei mūsų katino. Sugalvojau – žiurkė bus Ūsė. Ūsė Ilgaūsė. Tinka, ar ne?
    Ir Elena vėl stipriai apsikabino žiurkę Ne Matildą. Žiurkę Ūsę Ilgaūsę.