Per daug asmeninis eilėraštis / Viena Meilės Istorija

Žvakių liepsnomis spindėjo Tavo akys,
Mano viduje skrajojo degančios plaštakės,
Nakties danguje skendo sidabrinis mėnuo,
Buvo pilnas jis, kaip mes kažkada vilties,
Kol vienas kitą turėjom.

Gėrė Tavo lūpos saldų, mielą žodį,
Šį vakar pamokink mane, prašau
Apie jausmą negalvoti, jo nejausti
Tik lengva ranka pamoti,
O tada paniškai bijoti - gal tai klaida, tik šį kart dar kitokia?

Ir žvaigždės švietė ten aukštai ant kalno,
Tamsai nykstant ryto aušroje -  man truks tik Tavo delno.
Ilgėsiuosi Tavo šalto, bet širdžiai gerai pažįstamo veido,
Kaip ilgisi žolė sniege Maslobojevo „Kuvaldo“,
Kuris žiemos ledus kumščiais skaldo. 

Ir žvelgsiu veidrodyje į save, tokia smalsi,
Sakysiu sau kokia aš nuostabi,
Ir jausiu lavos gumulą  gerklėje,
Sustodama ties akimis - Išvysiu ten Tave.
Ar tai lemtis matyt Tave, ar purvina dalia?

Momentais tokiais trapiais, žmogus, Tu supranti
Kad meilė gali būti ir skaudi bausmė,
Ir šilčiausia dovana.
Tada žmogus, Tu, išgirsti, -
Tik vieną kartą gyvenime,  iš vieno tik žmogaus,
Esi labai man Tu brangi ir mylėjau aš Tave būtame laike.