Banali aistra

Raudonos lupos saldo nuo vyno gurkšnių godžių...
Žvilgsnis akių šildė vyro šviesų kūną.
Kai nejučia, ant jo tvirtos krūtinės liko daug rausvų, jos lupų atspindžių.

Išpūtus kartų cigaretes dūmą,
Suprato moteris drąsi,
Idant sulauks ryto audros Perkūno paklydusio nakty.

Kvies jo vardą pataluos -
Po raudono vakaro ji nieko niekad nebijos!
Sustos tik karštis įsipynęs,
Aistrą pajutusios ledi plaukuos.

Ir degs sūriais, karštais lašeliais
Prakaitas virš žvitrių, žalių akių ant jo kaktos.
Ir juodu ši dangiška naktis,
Žemiškaisiais malonumais apdovanos.

Suglamžyta, šilkine skraiste ryte ji apsiklos,
Kai ryto giesmininkai baugiai sugiedos -
Supras tada  jog naktį giesmės jai labiau patiko...

Ir šviečiančių žibintų gatvės dūzgesys
Jai einant basomis namo,
Primins tą rausvą karštą naktį
Kai prasikaltus taip smagiai kikeno jos raganiškas spindesys.

Išpūtus cigaretės dūmą,
Suprato moteris baili,
Idant sulaukė sąžinės kartėlio
Ir smaugė stipriai ją mintis garsi -
Nekviesk per audrą, tu, Perkūno.