Vorkšòps (Iš Bakalaurų epo, 2 dalis)

Léidos jau vãkars ant Nidos pakrañčių – mes triūsėm vokšòpe,
Dviese verandoj prie žvakių su víenu bičiùku sėdėjom
Kòmpus išjungę dar skrebinom plunksnom po seksa neblóga –
Esam poetai, jei kam dar neaišku – mes mūzom tarnaujam.
Šiemet nuskila vorkšòps man kaip niekad – negàliu jau skųstis –
Jauns eržiliuks nuo pat prãdžių po rañka papuole toks meĩlus
Kaifą kai gaudžiau, smagiai raudonviršį už kota paėmus,
Diẽnas jaunystės tos màna audringos išspróga akỹse...
Ai, gal nepulsiu čia pasakot dàbar – ne to susirinkom.

Tu nemanyk! Tas vorkšòps yr ne juoks, kàda reik įsisavint
Bãbkes nemàžas ir dar parašyt kàžką tùri ant smūgia,
„Kūrmi, tu kūrmi“, kaip màna senelis užgėręs sakytų,
Čia tau ne gaidį vartyt apie Cvirkas paminklą, kur Vilniuj.
Jeĩgu nenorim be piniga likt kaip locheliai ant leda,
Turim gi mokslu tikėt, apdainuot įvairovę, vertybes,
Pòli-amòrijos grožį atskleist runkelynui ir téises
Vištų, galvijų ar kiaulių ir šiaip parazitų visókių,
Turim įvest į raštiją mes temų jau tokią gausybę!..

Tu nemiegok, o klausykis, ką sàkau, blet, aũsis įtempęs –
Niechuj rašyt apie ozolus kokius ar žydšaudį Vėtrą,
Ar didžiavyrius tuos garbint lietùvius senóves barzdõčius –
Pats gi suprañti – už tai tu negausi nė centa sudróžta:
Jurgis tau dùris parodys, šiukšlynan projèktai važiuos tie,
Šūdus tiktai kormoranų girdėsi, kaip tykšt jie ant žẽmes –
Nieks kilimiuka raudona neties tau po kojom, vaikeli,
Liksi „nouneĩms“ ir nebūsi jau niekad pasauly kultūras
ELITA.