Dviejų dalių koliažas iš eilėraščio ir mini esė

I dalis

Skanu. Cukruj trintos avietės be galo skanu.
Tikrai. Jos per gražios. Tik uogos. Gerai,
iš tikrųjų merginos. Gražuolės. Taip. Jos.                   

Glostau laiką. O laikui atrodo – skinu
po akimirką valandas kekėm. Orai
šį švelnumą sau ateičiai nukopijuos.

Ir, atėjus rugsėjui, tiesiog jį dalins                                                                                   
parko medžių lajoms, tvenkiniams, kurie bus
lyg langai be užuolaidų sotūs žvaigžde.

Apsisprendusioms vizas naikinti šalims.
Nusirengiantiems vienas prieš kitą rūbus.
Nesigraužiantiems niekui bujojant ižde.

Ir dalindamas tai metas liktų tokiu.
Apie jį sklistų kalbos – nerealus,                       
O vadintųsi.., kaip ten, na kaip gi, kitoks..,

o juk buvo, mačiau, ir ne vienas. Tikiu.
Reiškia – grįš, prisiartins, priglus.
O po to du laikai be kalbų susituoks.





II dalis                                                                 
                                                                   
Per meną sukuriamos tvarkos٭, taisyklingumo ir atsparumo salelės
                                                                                                                                                            Tomas Venclova


Kai perskaičiau šiuos žodžius٭٭, pagalvojau, kad sąmonėje yra dalykai, kuriuos turi kaip savo intuityvų principinį žinojimą (atsiprašau už oksimoroniškumą), tik dar nesi jo suformulavęs, o perskaitęs definiciją, apsidžiaugi, ypač tais atvejais, kai jos autorius tau autoritetas.
Šiuo atveju trys dėmenys, tvarka, taisyklingumas ir atsparumas, būdami trys viename, mano nuomone, yra vieni iš nedidelio skaičiaus komponentų, sudarančių meno kūrinį apskritai. Tikriausiai būtų daug meną kuriančiųjų, linkusių išsyk prieštarauti arba kvestionuoti pirmuosius du, bet kaip tik šie yra vieni iš pačių svarbiausių. Užimtų nemažai laiko ir karščio susitarti dėl to, kas mene yra tvarka ir taisyklingumas, kai abiejų ribos viena nuo kitos atitolę ir pakankamai išplautos.
Tvarka ir taisyklingumas labai giminingi, tai tarsi vienoje teritorijoje dvi valstybės, kurių konstitucija beveik identiška. Jei tvarką aptarinėsime kaip daiktų ir baldų išdėstymą kambaryje, tai iš pirmo žvilgsnio bet kaip gulintys objektai vienam atrodys kaip rezultatas neturėjimo laiko atrasti išdėstymo sistemą, o kitam bus aišku, jog išdėstymas kainavo daug pastangų, skaičiavimo ir ieškojimo. Pirmiesiems vaizdas asocijuosis su chaotiškumo versija, antriems gi rodys sistemos pavyzdį, antrieji net įžvelgs braižą, pagal kurį jaus atpažįstamumo galimybę.
O štai taisyklingumas kaip organizacija yra jau kitoks darinys. Gal net aukštesnio lygmens. Jis net nepripažįstantiems pagarbos viskam kas taisyklinga, juose (nepripažįstančiuose) funkcionuoja tiek vidinėse tiek ir aplinkinėse terpėse, pradedant pulso priklausymu nuo susijaudinimo ir baigiant dokumentų pildymu kompiuterio programoje. Anarchistai toleruoja eismo taisykles, o kai kurių taisyklių (t. y. susitarimų visuotiniu lygmeniu) laikosi absoliučiai. Pagaliau kuriantieji artefaktus kuria savo individualias atpažįstamumui skirtas taisykles, kurių suma tampa individualiu taisyklingumu.
Atsparumas... kam? Tikriausiai laikui ir kritikai. Menas apskritai ugdo bendrąjį atsparumą gyvenimiškų dalykų korozijai ir tam tikra prasme užaugina storesnę odą neteisybės atakoms. Atsparumas lengvumui kaip apsisaugojimo nuo konformizmo forma suteikia sąlygas saugiai taikai daiktų ir procesų egzistencijoje. Tiesiog nėra negatyvaus vertinimo ir triumfo valandos išmušimo bendrystės klausimų. Menas, perfrazuojant Hermano Hesės santūrumo apibrėžimą, yra neišsenkančios vilties garantija.
Taigi, kurti meną yra didis džiaugsmas. Ypač kai kūrybos procesas vidujai tylus arba, kitu kampu žiūrint – tvarkingas, taisyklingas, atsparus.
P. S. įkeliu šį tekstą žemiau savo eilėraščio, parašyto T. Venclovos interviu skaitymo apylinkėse, nes portalo taisyklės leidžia per dieną įkelti tik vieną opusą. Gal pastaroji mini esė tiktų dienoraščio skilčiai, bet esu labai skeptiškas dienoraščio žanrui, dvelkiančiam noru pasipuikuoti savo ypatingumo niuansais, o taip pat ir pirmaisiais dairymosi į praeinančią brandą požymiais. Bet štai kasdieninis eilėraščių rašymas – labai malonus ir įdomus darbas. Darbas, žinoma, tiems, kurie nesuabsoliutina asmeninio talento dėmens.

____________________________________________________
٭ tvarkos – čia vienaskaitos kilmininkas
٭٭Tomo Venclovos interviu 15min. 2022. 09. 11