Pajėgti gyventi

Savo noru sustabdau akimirką...
Žvelgiu į kadais ugningą, dabar jau šaltą veidą.
Pasieny sėdi elektros bangose prigėrusi valytoja, čia nė dvaselės.
Kiek daug prisimenu šį paskutinį aklą metą,
Laimės ir liūdesio akimirką...

Daugybė metų praleistų vienatvėj...
Tarsi mūs saulė būtų ir vėl mane užmiršusi.
O gal tai aš, eilinį syk jos nepagirdžiusi, pati - į tamsą?
Mano egzistavimo laimė buvo parklupusi,
Nieks rankos jai neištiesė vienatvėj...

Po truputėlį senka proto jėgos...
Kūną akmeniu prispaudė laisvė - mano ar kitų?
Dusina troškimas išsiskirti ir poreikis tapt tokiu kaip tu!
Bet ar tu pats vaizduojies toks, koks būtum išmiegojęs?
Mane baugina belimitės jėgos...

O juk maniau, kad aš gyvent pajėgsiu...
Viską padaryti, tada danguj apsilankyti.
„Daugiau, greičiau, geriau“ - iš paskos tik šaukia vieningas minios balsas.
Turiu savęs ir savo pojūčių atsisakyti,
Tačiau suskilt į dvi aš nepajėgsiu...