???... Girdėjai, Cezaris namo sugrįžta (6)

Durys atsiveria, kiek vyriai leidžia,
Ištirpsta laikas atminty
kaip sniegas virsdamas į vandenį
atrodo, NEŽINAU (jau užmiršau)
kad, regis, ką – tik – ką
palaikęs gniaužtą sniego saujoje,
jį ritinau į senį besmegenį,
kol neįdėjau šluotos į rankas,
angliukais kol neįtaisiau akių,
kol ant galvos kepurės neužkėliau.
kol nepaklausiau
– O iš kur, vyruti, būsit?

– Iš rogių. Dar iš rogių, Pranai,
bet jau į dangų kyla vyturys...
Nekart pavasariais tekėjau vandeniu,
tvindžiau balas, kemsynus,
potvyniais pakildavau aukščiau arimų,
bet šitą kartą... –
žiūriu, kad durys atviros
kiek vyriai leidžia.
Sniego gniaužte
sutilpdamas į saują
darkart į talką atėjau
padėti tau pažint save.

– Per senį besmegenį? Nejuokinkim žmonių.
Net jeigu ir Vidinis būtum.
Girdėjai, Cezaris namo pargrįžta. 
Į gimtą kaimą, į Piesčius,
kurio jau ir gandrai neranda.

  – Gal apie dvylika namų buvo. O namas, kur jis gimė, yra Kurlavičiaus Dominyko. Tai Dominyko taip pat nėra. Mama dar yra. Brolio Cezario nėra. Mane jau pažįsti. 

  – Kaip nepažinsi, Raimondai.

  – Nu va matai – visur griuvėsiai. Tvartas sugriuvęs. Kluonas tepgi sugriuvęs. Nu sodo kažkiek dar. Biski yra vaisių, bet kaip negyvenamoj saloj. Bet gal žingsneliu  kitu pasiklibinkim toliau?

  – Pasiklibinkim, Raimondai.

  – Čia būta Piesčio Vaitieko.. Ir namų  jau nėra. Taip pat  išmirę – ir Piestys Vaitiekas, ir jo žmona, ir sūnus  miręs. O dukra gyvena Darželiuose. Ir namų pamatai dar likę čia. O būta dvylika namų...