Abstraktus tiradinis etiudas

Lėtume, toje veiksmų provincijoje,
vartau puslapius. Ir jeigu kas matytų tai
su nesėkmingai slepiamu gailesčiu ir galvos palingavimu,
į klausimą – už ką tai, atsakyčiau, 
už man pačiam nežinomus nuopelnus
ir tai atvirkščia bausmei,

kai žiūrite į lygią kaktos odą ir
skaičiuojate kiek tilptų raukšlių virš antakių,
kai, matydami atvertas akis iš arti, pasigendate
vyzdžio plėtimosi minties tamsai užklupus,
kai vertindami aukštakulnių kaukšėjimą
matote miegamojo persišką kilimą,

galvoju, norėčiau, kad kas nors mano parašytą nors vieną puslapį
skaitytų naujai kiekvieną kartą lėčiau vis, kol jau paskui,
skaitymui stingstant, žinotų kiekvieną priekyje esantį žodį
ir visus kitus iki pat paskutinio,

noriu rašyti eilėraščius kaip trumpo metražo filmus,
visą laiką nukrypdamas nuo scenarijaus tose vietose,
kuriose žiūrovas jau beveik atspėjo kas tuojau vyks,
pavyzdžiui:
sėdime vienas prieš kitą už marmurinio stalo
terasoje su vaizdu į veidrodinę įlanką vasaros vakarą
laikydami rankose per aukštas taures,
ji su vynu, o aš su vandeniu,
ji žiūri į mano juoduoju plienu kaustyta žiedo auksą
ant bevardžio, o aš į jos žvilgsnį, išduodantį minčių buriavimą
šiaurėn, ji šypsosi, nežinodama, kad žinau kaip nuobodu jai,
o aš bijau, kad šis akimirksnis tuojau baigsis,
ji keletą kartų nori kažką pasakyti,
bet nenori nutraukti tylos, nes gal būt aš grožiuosi
jos plaukais, nors žino, kad man labiau patinka
raktikauliai ir sąnarių pelkės, ir papuošalai
iš storo stiklo, kaustyto sidabru,

arba filmukas apie pirštus, miško garsų fone
stambiu planu maigančius klaviatūros raidyną
visai ne į ritmą, bet panašiai,
sulėtintai ir vėl pagreitintai,
ir taip daugelį kartų, kol kas nors, žinantis,
pradėtų suvokti, kad regi stenografuojant sonetą,

arba filmukas apie patalynę
susiraukšlėjusią, pervargusią, švytinčią,

arba apie išlygintų kelnių atvartus,
kurie rezga istoriją apie kelią
nuo a iki o, klausantis uoslei, nežinančiai kelio
nuo a iki b,
ir jokio kitokio nežinančiai, na o batai nežino
kaip šoka muskato ir ambros kvapai aristokratai,

noriu rašyti eilėraščius, kaip gerojo proto dokumentus,
neleisdamas kištis jausmų prokurorams
ir girtiems jausmų advokatams,
rašyti tik tai, ką prisiekusieji,
neprieštaraudami kad per painu,
išklausė sulaikę alsavimą ir tada nubalsavo
išslaptinti viską beveik neužilgo.