???... Vaikėju (2)

Sekundė ir kita, kita, kita...
dar vis palikę nežinioj,
bet tai jau įprasta
ir ar ne laikas susivokti,
kad tai, kas BŪSIMA – iš JOS.

Į nežinią kaip ateitį einu.
Netgi nubusdamas iš miego.
Ir net tuomet, kada jaučiu
ar net žinau,
jog būt kitaip negali,
dar vis dairausi iš po šluotos
(taip, taip, dairausi iš po šluotos) po pasaulį,
nors jis kaip tvanas griūva ant manęs
ir pasibūt kitaip nepasiprašo.

Kengūra, ačiū, kad tu čia,
bet vėlgi, ką tai reiškia,
jeigu ir šluota, pamesta kampe,
kartu su juo keliauja dievai bežino kur...
o kapitonas, regisi,
vokais akių užklotas miega.   
Bet et, kai šturmanas netgi aukščiau
už periskopą galvą kelia,
turbūt nereikia sergėtis,
kad tai kažkas ne taip.

Kengūra, ar girdi?
Pritildei taip, kad pas save
vos beišgirst gebu.

O ji
Per kaklą visas mano ūgis.
Ir iš tiesų, kas dar galėję taip aukštai pakelti galvą?
Basliai?
Ko gero – taip!
Šį amatą jie neblogai išmano,
o mano kaklas gi,
kitokio proto darbas –
kaip žmogaus pėdos statybai
sutelkt kasdienai negirdėtą mintį.

– Garsiau. Labai prašau.
Garsiau ją porinki, Kengūra.

Išsitiesiu per visą Žemės rutulį -
klausysiuosi.
Vaikėju.