10. ???...

Per petį – žvilgt!.
Per kitą – irgi.
Tai man ne įprotis;
labiau – reikmė.
Ir šitas kartas ne kitaip atrodo –
klaustukų kaip miglos! 
Maniau, vienoj rikiuotėje sutilps
ir argi nepakaktų?

Ir pajaučiu –
Žmogaus pėda sujudo iš po kojos,
bet taip, kad, regis, Žemė supasi lopšiu.
Ką tart kitiems?
Ką pasakyti sau?

Kaip nesuprantamą,
kaip iki šiol niekur nebūtą
(ir būti taip negali),
matau, girdžiu ir sužinau:

– Jeigu net taip
ir lopšiui reikia kapitono,
o šturmanu pabūsiu aš,
anot tavęs, Prany,
Australijos pilietė Kengūra.
Nereikia slėptis it po šluotą pelei
ir dievagotis, kad palikus atmintis.
Skaityk save, jei Biblijos nebeužtenka,
teisybė savimi visur
ir visuomet paliks.

Tingu skaityt? Mąstyti – juo labiau?
O taip! Dėl to ir man galvelę skauda
Daugkart kalbėjus į Aukščiausią
anąkart į save jau ir pati
kaip į dievybę prabilau.
Ir štai matyk: iš pėdos
kaip žolė išaugau,
bet ne žolė gi...

– O taip, bet ne žolė, –
atsitiesiau kažkiek iš sulinkimo,
be rankoje lazda išliko,
o atminty taip pat:
žalia erdvė
nelyg rasojanti žolė
ir jie abu...
Ji – kengūra,  Australijos pilietė,
o jis?...