8. ???...

švytėkit, aušros,
temkit, vakarai,
kol šitaip laikas mirksi
ir mano akyse netrūksta atradimų –
vieni nelyg nunyksta be žinios,
kiti įsiterpia į atmintį giliau,
bet iš tiesų nei vienas nenudingsta iš Savęsp,
(iš Ašašai) statybų.

Neklauskite kiek, tarkim,
Nojaus telpa manyje,
o juo labiau – kiek Dievo.
Nedaug rūpėję reikalai šitie,
tačiau parodyti pirštu į juos netenka,
nes kaip kitaip,
jei nuo kaktos
it nuo mokykloje lentos
daug kas į širdį įkvėpta
ar nurašyta.

Savęsp šalelėje – ruduo.
Užaugo laikas it arimas
per lauką suverstą vagom,
oi ne, rugeli – žiemkentėli,
ne apie duonos sėją
gūžčiodamas žodžiuose kalbu;
man gera dvasioj nežinoti,
kada balne ant žirgo – raitelis,
laive prie šturvalo gi –
šturmanas esu,
kada atėjęs į bažnyčią
už kunigą mišias aukoju...

... Priaugo laikas lig dangaus,
tačiau ir ten nebežinau
kuris iš mudviejų 
bent trupučiuką panašesnis –
ar Jis, kūrėjas –  į mane,
pagal savo  paveikslą
žmogų sumeistravęs,
ar Aš, jo kopija,
jo sumanytas dublis į
originalą...