6. ???...

Dvejonių daug
ar iš tiesų po gimtą kraštą vaikštau
ar tikra, kad sutikęs žmones
juos kalbinu vardais, pavardėmis,
o ir tėvavardžiai, net pravardės
tartum medus nusėda ant liežuvio.
Jaučiu, kaip žodyje MIRTIS
galingai aikteli  gyvybė
nelyg pavasarių dangus pragysta vyturiai,
viršum balų laimingos pempės klykia.

Gal  padėką?

Nekvaila taip,
labai nekvaila šitaip būti.
Sekunde, nenudinki, neapleisk!
O ir laivai tegu švartuojasi
prie mano smegeninės
Čia, valdose parapijos Kabelių, 
Čia, pakraštėly Lietuvos.
Čia, kur atvertęs Bibliją,
girdžiu, kaip Dievas Noei taręs:
– Pasidaryk sau arką...
Ir šit prisišvartavusią ją pats
savo darbymety regiu.

O kaip?

Nelengva tart,
kas kaip Savęsp šaly atrodo,
Poe (poezija), savęs išgryninti nenori,
Pro (proza) taip pat
brandesnę mintį nuo ausų
užantyje užkišus
neprotingai slepia.
ir pasilieka tik,
ką sukrapštyti vis dar pats gebu
stebėdamas, kaip gimtas kraštas
kryžius kelia.

– Gerai, kad tokių metų žmogus atsimena bent  save, – sako Raimondas, parodydamas akimis į savo motiną, – Kurčia kaip siena. Jai jau 87.
– Kažkada, kai dar panelė, mergautinė mano pavardė Šimanovska. Iš Pereselčios aš. Kaimas nearti. Dar septyni kilometrai už Pariečės.
Jau 63 metai kai čia, Piesčiuose. Vis girdžiu, kad mano Cezario nėra. Kaip nėra, Pranai, a? Draugai gi iš mažumės abu O dar sako, kad aš, Marilė, jo motina, kurčia kaip siena...