Namų kinas

Orų prognozė pranašauja lietų.                                                           
Tad laiką galime laikyt grublėtu.
Netikrinsime spintose skeletų.       
O pažiūrėsim filmų keletą. Gerai?

Pasidarysime žalių salotų.
iš lapų įvairiausių plotų
su sūriu, kuris verkt vėluotų,
prie vyno lengvo lyg garai.

Ar knygą pasikeisdami tą,
kur antras mitas pirmą mitą
sugriauna, nes taip numatyta,
skaitysim garsiai kol prašvis?,

o gal senų klausysimės vinilų,
kurių traškėjimai primins mums gilų
tarpeklį tamsų, vėsų, tylų
tarp tąsyk ir dabar, kitokį jau išvis?,

o gal tik žvelgsim pro atvertą             
į naktį langą, tą popartą
žvaigždžių, kada kalbėt neverta,
nes paprasčiausiai pernelyg gražu,

o gal kaip tik vienas į kitą
mes valanda žiūrėsim sudraskyta
iki skiautelių ilgesio, iki tą
pat mums reiškiančių dažų,

kol pasibaigtų kas bebūtų,
subliukštų burbulai, neliktų putų
ir prasidėtų nuostabu – tu
nuspręstum: kinas bus!

Bus nuostabus ir stebuklingas kinas.
Žiūrėsim, kaip jame kankinas
šviesus vidus, o išorėj pelkynas,
ir lauksim, kol tiesa nubus,

o laukdami užmigsim patys,
naktis bus per trumpa, ties
mumis padangių akrobatės
rytinės kregždės išdykaus.

Kol nusibos joms laukti mūsų.
Ir jos nuskris medžioti musių
kur nors kitur. Tada pabusiu.
Nuo žvilgsnio sapnui per aiškaus.