Jeigu gausi
daug tikrojo cukraus, violetinė
ir žalsva lankys laike tave gausiai –
jau iš anksto gailiesi, kad lėtini
beviltiškai pavėluotai
pravėrimą durų į jų kambarių blausą,
kurios erdvėje kvepalų luotai
į tavo bangas įsiklauso,
cukrui dėkingas būk, jau tuo metu,
iš anksto,
kai ant minties veido malonumas nuometu
išsilanksto,
galvok susikaupęs – štai toks tas didis cukrus,
kurio luito sienelę liežuviu skuti nė
neįtardamas – tu ne vienas, atsisuk orus
lyg spalva vandens paskutinė
ir pamatysi savo antrąjį aš, tą
juodąjį pavyduolį šalia,
išnešiojantį skonių paštą,
tau violetinį su beveik žalia.