Tragikomiškumas Algirdo Landsbergio novelėse

Novelėje,, Trys psichiatrai pienių lauke‘‘ tragikomiškai vaizduojamas trijų psichiatrų noras išsiaiškinti lietuvės emigrantės Jūros vaikystėje patirtą dramatišką išgyvenimą, kai Jūra paklausė mamos:,, Mama, ar tu myli mane? ‘‘, bet taip ir nesulaukė jos atsako. Tragikomiškumas pasireiškia bergždžiomis psichiatrų pastangomis pritaikyti tinkamus gydymo metodus Jūros vaikystės traumai gydyti. Čia autorius per psichiatrų užrašus ironizuoja psichologinių teorijų bejėgiškumą prieš žmogaus dvasios gelmes. Visų gydytojų metodai kelia juoką – šaipomasi tiek iš Freudo,, raktinių žodžių‘‘ vartojimo, tiek iš biheiviorisitinės teorijos, tiek iš absurdiškos šokių terapijos. Tuo metu Jūra išgyvena vis daugiau tragedijų savo gyvenime, ji patiria net kelias nesėkmingas santuokas, o galiausiai nostalgiški vaikystės prisiminimai  priverčia ją grįžti į savo gimtinę. Novelės pagrindinė idėja teigia, kad žmogaus vidinis pasaulis yra be galo sudėtingas, asmens individualios patirtys gali būti susijusios ne tik su kūno pokyčiais, bet kartais ir su tautos kolektyviniais archetipiniais vaizdiniais. Novelėje pastebėjau įvaizdį iš pasakos,, Eglė žalčių karalienė‘‘: Jūra sapnuoja, kaip ji brenda pieno jūros puton, kuri per akimirką paraudonuoja. Taigi, archetipiniai įvaizdžiai atsikartoja individualioje žmogaus istorijoje. Novelės veikėja, grįžusi į gimtinę, pagaliau akis į akį susitinka su savimi: išvydusi jauną mergaitę su pieno ąsočiu rankose, pienių lauką ir išgirdusi motinos dainą, ji prisimena savo praeitį ir pagaliau susitaiko su ja. Jūra, nuvykusi į gimtinę, nueina kelią į save, į savo dvasią, neįtilpusią į jokių psichologijos mokyklų rėmus: jie neįspraudė Jūros į savo dėžutes. Moteris džiaugiasi, kad niekam nepavyko iki galo perprasti jos vidaus, suvokdama, kad savo vidinius potyrius gali suprasti tik ji pati. Novelės pabaigoje Jūros šypsena išduoda jos susitaikymą tiek su praeitimi, tiek su motina, tiek su pačia savimi.
Novelėje,, Duetas moters balsui ir smuikui‘‘ vaizduojama išsiskyrusio vyro kelionė į Veneciją, siekiant atkeršyti į užsienį pabėgusiai žmonai ir jos naujajam draugui. Novelės pasakojimas imituoja epistolinio žanro formą ir stilių, laišką pagrindinis veikėjas rašo savo mirusiam matematikos mokytojui. Apimtas pavydo, vyras blaškosi nepažįstamo miesto gatvėse, pats suvokdamas savo padėties absurdiškumą. Jis žvelgia į apsiniaukusį Venecijos dangų ir prisimindamas dailininkų paveikslus, klausia pats savęs:,, Gal Dievo drobėje, predestinacijos galerijoje, po tuo dangumi ir aš stovėjau su savo tragikomiška istorijėle. ‘‘ Sužinojęs, kad žmona su naujuoju draugu lankysis Venecijos folkloro vakare, jis nuvyksta į renginio vietą, tačiau viskas aplink jam atrodo beprasmiška: vyras pašaipiai reaguoja į besirenkančią publiką:,, Svečiai pradėjo rinktis į salę būreliais. Beveik visi buvo pensininkų amžiaus (,, pamatyk Veneciją ir mirk‘‘? – mintyse savęs klausia herojus) Pati novelės pabaiga atskleidžia tragikomišką situaciją – laišką veikėjas rašė jau mirusiam mokytojui, pats tai žinodamas. Novelėje,, Duetas moters balsui ir smuikui'' Venecijoj vyras išsilaisvina nuo jausmų žmonai, suvokęs:,, Jos balsas neturėjo nieko bendra su jos išvaizda ar su jos vidiniu pasauliu – sodrus, mįslingas, užimantis žadą savo melodingumu, jis priklausė venecijinės dainos ir baigminės smuiko frazės pasauliui. Ne į ją aš tada įsimylėjau, bet į jos balsą (...). Jos balsas, be jos kūno, be jos praeities ir ateities – tyra muzika. '' Taigi, novelėje vaizduojama nelaimingos meilės istorija, kurios pagrindinis veikėjas – pasiklydęs savyje žmogus, nesugebėjęs atskirti tikros meilės nuo pirmo įspūdžio iliuzijos.