Mūrininkas deda plytą.
Biržoj nuopuoliais palyta.
Dėdė kalbina Lolitą.
Žmonai sako – pailsau.
Božole – užgerti žolei.
Niežuliai – niekai ežiuolei.
Dėdė purkštauja gražuolei.
Nors žmona jo – nieko sau.
Kažką tempia traktoriukas.
Vakarėlis buvo striukas.
Brukas į alėją rūkas.
Dėdė rūko cigarus.
Vilna mėgaujasi kandys.
Frako kvapą mena brendis.
Kalendorius išsigandęs –
kiek jame ko prisigrūs.
Du vaikinai geria alų.
Stebi vaizdą amoralų.
Devyni iš dešimt balų
telefono ekrane.
Menininkas nieką kuria.
Debesys artyn prakiurę.
Nuotaiką išverstaskūrę
skiedžia lietūs. Taip ar ne? –
klausia dėdė ne dėdienės,
jeigu ne, tada sudie, nes,
laukia smulkmenos kasdienės,
kai kurios iš jų – per daug.
Tiesą sakant, viskas tęsias,
bus pirmadienis tas nelemtasis,
vėl norėsis dar ekstazės,
o kol kas tiesiog girtauk.