Ar atpažintum liūdno Vakaro žingsnius,
kai nuo turėklų laša saujom lietūs?
O siauros gatvės - tuščios, be žmonių,
švelniai po vieną akį merkia...
Ar įsileistum pro langus savus
Jo mantiją, kaip anglys - tamsią?
Ir ar pasiūlytum prisėst ir atsigert
garuojančios medaus arbatos?
Aš atpažinčiau Jo sunkius žingsnius...
Jis niekada kaip katinas - netyko.
Tiesiog ateina išdidus ir nebylus -
su kupinu žvilgsniu vienatvės.
Ir taip kas kart pro langą vis stebiu -
Jo sunkų žingsnį per dangaus aksomą.
ir kai širdy vėl daros neramu -
Jo liūdnas veidas, keista, nuramina.