Sibiro tremties prisiminimai-6

.

      Traukinio ratai „kalė“ ritmą, dun-dun, dun -dun. Dažnai, per bėgių sanduras, vagoną  sumėtydavo, bet pripratom. Pavargusių žmonių veidai buvo pilki, susikaupę ir tylūs. Kad kelionė nebūtų nuobodi ir laikas neprailgtų, moterys mezgė pirštines, kojines, šalikus, -pastebėjusios, kad įprasti rūbai darosi per dideli, teko per siūles ardyti, iškirpti ir rankomis vėl susiūti pagal atitinkamą figūrą, derino  pagal sulieknėjusios talijos apimtį. Lietuviai turėjo įgimtą  savybę, visada, kad ir varge, išlikti oriais ir  gražiais.  Sustojus traukiniui, vyrai nugirzdavo sargybinių pokalbius. Jie rusų kalbos nemokėjo, bet kelionės metu, be keiksmų, šiek tiek pramoko. Klausinėti negalėjo, nes  atsakymai būdavo aiškus: -Molčiaty, fašist... blia-blia-blia.... Tuo ir baigdavosi pokalbis. Su trenksmu užsidaro vagono durys ir toliau į kelionę. Vis delto vyrai kartais išgirzdavo, kad sargybinių pokalbių metu buvo dažnai kartojami žodžiai Korėja, Kinija Rosija. Nuvykus į tremties vietą tremtiniai sužinojo kas yra Korėja, Kinija, Amerika, kas yra atominė bomba. sužinojo, kad ten toliau vyksta karas tarp amerikiečių ir Sovietų Sąjungos. Gimė svajonė, kad karas netrukus baigsis, Sovietų imperia bus sutriuškinta pagal Japonijos scenarijų ir kapituliuos, visi tremtiniai grįš į išlaisvintą Lietuvą, arba atsiras galimybė  artimiausiu keliu išvykti į Amerika. Amerika nuo Lietuvos toli.
        Taip svajojant apie ateitį, toliau dundėjo traukinio ratai, nusinešdami svajones ir viltį.
        Vis dėlto, viltis niekada neapleido tremtinių. Aidint, prasilenkiančių traukinių švilpesiams, tremtiniai meldėsi ir kartais, po maldų net pramogavo. Čia, ankštame vagone, vietos užteko viskam ir visiems, vyrams, moterims ir vaikams.
    Moterys varstė rožančių karoliukus, meldėsi ir giedojo Žemaičių Kalvarijų giesmes. Rožinį baigdavo Visų Šventųjų litaniją.:
                Šventoji  Marija, Šventoji Dievo Gimdytoja, Šventoji Mergelė Marija, Šventasis Mykolai, Gabrieliau ir Rapolai, melskitės už mus. Vyrai  sodriais balsais pritardami atsakydavo: -Melskitės už mus. Sugiedojus Visų Šventųjų litaniją, pamaldas baigdavo gražia giesmą Marijai:
                            Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija
                            Tu švieti aukštai ant Dangaus.
                            Palengvink vergiją, išgelbėk žmoniją,
                            Išgelbėk nuo priešo baisaus.
       
        Retkarčiais „keleiviai“ po gultais patikrindavo  savo turtą.
    Tarp vagono grindų ir lubų, vagono galuose įtaisytos, perdangos, vagono  pakraštyje kūrenosi metalinė  krosnelė. Prakurom naudojo malkas, įsiliepsnojus užberdavo akmens anglies. Sklido nemalonus rusenančiu akmens anglių tvaikas. Prie lubu pakabinto, svyruojančio vienišo žibalinio žibinto šviesoje, draikėsi melsvi dūmai, bet, judant traukiniui, didžiąją dūmų dalį ištraukdavo išvestas skardinis kaminas, smalkės ir dūmų likučiai  ventiliavosi per  nesandarias vagono sienų apdailos lentas. Netoliese, tarp perdangu, grindyse, drugeliais ištapytų dangčių, pridengta anga, skirta pašalinti įvairias biologines atliekas.  Po perdangomis, kuri atliko gultų paskirtį, buvo sudėtas visas tremtinių turtas. Visas jų turtas sutelpa  maišuose ir ryšuliuose. Kiekvienas ryšulys pažymėtas pagal savininku išmonę, -svarbu, kad prireikus savininkas greitai surastų. Aukščiau, ant šešiolikos kvadratinių metrų platformos, buvo įkurdinti šio, „namo-vagono“ gyventojai. Į vagoną buvo patalpinama apie  30-40  „keleivių“. Gabenant politinius kalinius, talpindavo ir daugiau, iki 50. Mūsų ešelone, buvo pasielgta žmoniškiau. Į tremtinius ir kalinius buvo žvelgiama skirtingai. Šiuo atveju buvo pasielgta humaniškai, - priklausomai nuo to, kiek vienišų žmonių, kiek su šeimomis. Vaikai nebuvo įskaitomi kaip žmonės. Traukinio viršininkas buvo įpareigotas ir atsakingas, nes veža ne šiaip žmones, o gyvąją jėgą, už kuriuos  reikės atsiskaityti- bus atitinkamai įvertintas, -pakeltas laipsniu, o ir medali gaus. Jei gerai įvertins atliktą darbą, gali būti skirtas būsimos, papildytos naujakuriais gyvenvietės komendantu.
      Apie mėnesį trunkanti  kelionė, be elementaraus tualeto, davė savo vaisius; prakaito kvapai nebuvo bėda-apsiprato, bėda buvo tai, kad žmones ima kankinti įkyrus niežulys, -apniko parazitai, utėlės ir blusos. Blusos dar galima pakęsti, jos nepastovios, greitos ir migruoja. Utėlės, per visą kelionę, tai tikrai įkyrėjo-tikra Dievo rykštė. Žmonės išvargę, pilkais, bet išlikusiais  inteligentiškais veidais, susinepatoginę žiūri vienas į kitą, kai tik kuris nusisuka, kasosi pilvą, pažastį, kai kaimynas  vėl atsisuka, žiūri vienas į kitą nekaltomis akimis ir  tyli. Vienas, vyresnis, apie 50 metų žemaitis Vladas Šukys stebėjo visus, ir, pagailo žmonių, nusivilko iki juosmens drabužius, priėjo prie manęs- Antano, atsuko nugarą ir sako: -Antanai, kasyk, po to, aš tave pakasysiu. Visų veidai nušvito ir nusišypsojo, suprato Vlado mintį. Po šios pamokos, niekas nesivaržė, jei niežti tai ir kasykis- visi mes tokį. Stipresnį  niežulį tremtiniai pajauto jau privažiavus Maskvą, bet niekas nenorėjo išsiduoti. Buvo gėda prieš kaimynus. Pradžioje buvo labai nepatogu,  kol po stebėjimų neįsikišo žemaitis Vladas.
      Mūsų vagone buvo mėgėjų lošti kortomis. Populiariausi buvo  „Vežimas“, „Tūkstantis“ arba Kiaules ganyti“. Tūkstantis akių, -tūkstantis degtukų, - tai gerai... Žemaitis Vladas neapsikentė ir pasiūlė išganingą minti: - Vyrai, užtenka lošti iš degtukų. Iš degtukų lošti yra brangu, taupykim vyrai.. -Matot kokie laikai. -Siūlau nuo rytojaus lošti iš utėlių. Vyrai susižvalgė, pasikrapštė už ausies, ir ištiesė vienas kitam po utėlę. Vladas pasikrapštė pažastų- ištiesė dvi. Stebėję žmonės, ėmė juoktis... Vlado žmona Kotryna susiraukė ir tarė: -Žinai, Vladai, prie manęs nesiartink... Po pauzės atsisuko, nusijuokė ir tarė: -Kaip aš su tavim gyvensiu Sibire, jei toks neturtingas, -abiem rankom pasikrapštė galvą ir ištiesė 7 utėles. Moterys  ėmė džiugiai ploti.  Rimčiau pasitarus, ar Vladas nejuokauja, vieningai nutarė, kad kortomis iš degtukų lošti draudžiama. Pritarė minčiai luošti iš utėlių. Nustatė taisykles. Vagonas pasidalino į dvi stovyklas. Lošiejai lošia, o „fanai“ aprūpina utėlėmis. Kas daugiau suskaičiuotų utėlių ryšulėlių pateiks- išloš, tas laimės.  Nesvarbu kas išlos, -kas praloš, vistiek  visiems gerai, mazgeliai  su utėlėm bus sumestos į krosnelę ir sudegintos „inkvizicijos“ lauže. Lošimas be pralaimėjimo. Mūsų vagonas, nuo Maskvos iki Krasnajarsko, galima sakyti atsikratėme masinio šių parazitų polimo. Na, jei pasakyti teisybę, tai beveik atsikratėme, -liko ateičiai tik glindos ir perai. Tremtiniai suprato  labai svarbų vieną dalyka- kol turime  utėlių, esame gyvi. Taip, tremtyje, gimė ir formavosi, tremtiniams būdingas, juodasis humoras, humoras kuris labai svariai padėjo išgyventi ir pasiekti aukštumas. To pavyzdys yra Lietuvos pasididžiavimas, lakūnas, daugkartinis aukštojo pilotažo Pasaulio čempionas, Vilniaus ir Kauno tiltų tramdytojas, padauža Jurgis Kairys.
      Jurgis Kairys gimė 1952 m. gegužės 6 d. Krasnojarsko krašte, gretimoje gyvenvietėje Saripove, nutolusioje nuo mūsų gyvenvietės Abanas, per kelias dešimt kilometrų, -gal šimto– lietuvių lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas,  nugalėtojas, laimėjęs daugiausiai FAI Pasaulio Taurės (Grand Prix) varžybų.
          Taip „linksmindamiesi“, netrukus, privažiavome galutinę Kansko stotį. Traukinys sustojo, subarškėjo durų skląsčiai, atsidarė durys ir pasigirdo: - Prijėchali... -Zabiraj vešči i vychodi po odnomų... - Neagliadivatsa. -Va bliadi blada.. /Atvažiavome,.. -paimatę daiktus, nesižvalgydami  išlipkite po vieną /