Nutarėme dažniau ir labiau atsipalaiduoti. Tam šiai
istorijai dar kažko trūko. Pasipainiojo horizontai ir kvepalai. Tuo tie
Naujieji Amžiai
ir prasidėjo, dalykai, kažkada palaidoti, sugebėjo atsistoti
ir prisikėlė, maži vaizdai ėmė jungtis prie aukštų aromatų
ir vėjo šurmulio medžių lapuose,
žiūrėjimo į kalnus žvilgsnio šarma to
geidė lygiai tiek pat, tyla puse
išorine švelnėjo, storėjo vidine,
pirštai alsavimo zonose vaikštinėjo legato,
pirštų antspaudai atrodė lyg išsilydę į ... ne
visai išliekančius – tai liga to
neskubėjimo, kai visuomet atsisakoma gydytojo,
tuo metu šios istorijos trūkumai traukėsi atgal. Į
savo tėvynes, ieškoti horizonto kito, o jo
pradžia čia buvo visai negili,
tinkama bristi sulėtintai, kai pilnai
panyrama jau toli už matymo ribų,
vaikštant viršūnėmis, kurias pakrančių kalnai
paskandina nuogi, o kai kurie su debesų gelmių rūbu.