aklavietės

lygiai taip po vakarienės
jis paima kaladę ir pradeda dalinti

aš vis rinkau akis
išsprogusias tamsiais naktų rubinais
pabirusias iš žiedų
ir amuletų
ištrupėjusius spalvotus
vitražo stiklelius 

kortos vartėsi rankose
lyg ką tik sugautos plekšnės
su akimis
vienoje plokštumos
pusėje

buvau surinkęs aštuoniolika
bet nė viena
iš jų nematė
koks nuostabus
saulėlydis
virš Pohuliankos
kaip jį atgnybus
kregždė
suneša
raudonojo mėnulio
Ložę

ironiška
bet jau buvau pralošęs
batus ir laikrodį
tad žaidėme iš sielos

bet kaip gali pralošti tai
ko juk nė sykio
dar nesi turėjęs

kažkas prie stalo prunkšteli
į delną
kažkam netyčia stiklas išsilieja

ir štai
per mūsų apskritą staliuką
teka
aitrus tekilos Rubikonas

skaičiuoju kortų žibančias akis
ir paprašau kad
duotumei dar vieną

ir kai ją atverčiu
iškart išsprūsta burtas:

ne mutabor
bet vėlgi –
perebor