Ketvirtadieniai

Po visko aš išėjau į tyrus, apgaubęs pečius vien tik naktim
Tikėdamasis pasidėti galvą po žvaigždėmis,
Kai miegas, ta paslaugi angis ateis išsinešti
Manęs. Bet tada gėrimai ėmė kristi į taures ir ąsočius
Ir aš, melancholijos liūdnas vergas, prisėdau atsigaivinti.
Įžengiau į tamsą ir pasidabinau tamsa ir mano kelrodė žvaigždė
Vietos išblukusios iš žemėlapių šulinio dugne pranykęs kraštas,
Tavo balsas iškrenta žiedlapiais ant kelio,
Diena iš dienos minamo kelio, tarp dviejų miestų,
Nuo egzotiškos vyšnios, atiduodančios dangui savo baltumą,
Tavo medžio žiedai išberti prie mano pėdų.

Tačiau po visko aš išėjau į tyrus, valgyti lengvos duonos
Ir žliaužioti keliais po dykumą -ar dar bus žygių?
Sadistas sėdįs dangaus soste ir jokio vėjelio …
Ir džiūstanti gerklė ir svaigstanti galva
Ir spengimas ausyse juokas švelnus ir raminantis
Vėsios lūpos iškrentančios ant veido kad primintų
Ir gyvenimas pasirodo vėl iš naujo tikras (gerti ir gerti)
Tikras pasirodo nuo karščio raibuliuojančiam ore
Tik aprėdai ir tik linijos

krenta žiedlapiais ant tako, kuriuo ateinu
Susirinkti savo lengvos duonos. Tada išgirstu
Iš degančio krūmo, šitame anemiškame lauke -
“Dienos ilgos tebunie naktys dar ilgesnės
Aš ateinu kaip vagis, ar klausai klausyk
Susirinkti nuo kelio tavo lūpų, pražydęs medi
Ir stvertis už tavo kamieno ir glostyti šakas
Kurias glostė vėjas ar klausai klausyk
(Ir šokti truputį girtas tavo šešėly, kaip koribantas)

Štai Pramanų miestas, išdygęs virš debesų lyg tuščia gėlė
- Atsivėręs prieš akis lyg dievo pakaitalas
Nepaperkamas tačiau taip pat bevertis stabas
Ir Papročių miestas, muzikos širdis, ar dar klausai..!
Jo gatvėmis blaškosi paklydusi tauta
Moterys ar vyrai ar vaikai sukritę po vežimų ratais
Riedanti kasdienio karo mašina ir muzika ta muzika birželio naktį.
Nuo viso šito man sukasi galva nuo pagyrių
Ir aš atsiguliu po medžiu prie spėraus kelio
Tarp dviejų miestų ir viskas man buvo leista ir nestokojau nieko
- Skirtumas tarp gražios moters ir negražios yra nepastebimas…
Sakyk ar aš meluoju ar to būta tikro”  - kalbėjo krūmas

Ir tada po visko aš išėjau į tyrus, rinkti iškritusio vandens
Ir jos kalbėjo man iš dugno, tos vyno dvasios,
Kai aš ištroškęs, - triukšmingas ir šiurkštus -
Ryjau lyg antilopę tą gurkšnį vėl ir vėl iš naujo
Koks tostas, tai bent tostas - uždėjęs ranką ant peties
Liepiau šypsotis, dar ne dabar dar ne šiandien o dieve
- Ji tik viena minty!.. - ir man prie kojų rangosi angis