Rašyk
Eilės (77860)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kitą rytą pabudau saulei dar pilnai nepakilus. Iš tiesų visą naktį beveik negalėjau miegoti neraminama minčių apie tai, kaip man svarbu patekti į Košmarų karalystę. Kitos išeities neturiu. Bet į Košmarų karalystę dar niekas nebuvo patekęs. O aš privalėjau tai padaryti. Arba ten patekti ir mirti... arba mirti. Na, mano pasirinkimas gal ir neturėjo didelės įtakos objektyviu požiūriu. Bet aš jaučiau skirtumą tarp vienokios ar kitokios mirties.

Išvykau paskubomis susikrovusi savo menką mantą į krepšį, kurį užsimečiau ant pečių ir nepabudus dar nė vienam smuklės gyventojui išsmukau pro duris. Neturėjau tikslių nurodymų, kur eiti. Net nežinojau, ką daryti, kai galiausiai ten nueisiu. Bet turėjau nuojautą. Ir ta nuojauta naudojausi.

Rasti seniausią medį karalystėje nebuvo sunku – pasitelkusi savo magiją jo vietą aptikau pakeliui eidama iš smuklės. Sunkiau buvo iki to medžio nusigauti. Iš pradžių važiavau viena karieta, po to kita, o kadangi nenorėjau dar daugiau laiko praleisti jausdamasi nesaugiai ir rizikuodama būti sugauta bet kurią akimirką, tai keliavau ir naktį, nusipirkusi žirgą, už kurį be sugebėjimo nepastebimai dauginti pinigus nebūčiau sugebėjusi susimokėti. Joti visą naktį buvo labai sunku, juolab dėl to, kad vėl ant po ilgo laiko žirgo atsisėdau vos prieš tris savaites ir mano kūnas prie to dar nebuvo pripratęs.

Išaušus kitai dienai aš buvau velniškai pavargusi. Sustojau kartą, bet ne dėl savęs, o dėl to, kad man pagailo ištroškusio ir išalkusio gyvulio. Man kūno poreikiai dabar buvo mažiausiai svarbūs, nes kiekvieną akimirką praleisdama šioje pusėje rizikavau būti sumedžiota. Tada toliau leidomės į kelią. Jaučiau, kad vis artėjame prie to stebuklingojo medžio, nors jaučiausi jau absoliučiai išsekusi. Būsiu žvėriškai pikta, jei Džo pasakojimas paaiškės tesantis vaikų pagąsdinimas.

Medis, kuris, žinojau, yra seniausias, atrodė visai kaip kiti medžiai, tik kiek storesnis ir su tamsesniais lapais. Nulipau nuo žirgo ir paliečiau medžio kamieną. Mano rankos suvirpėjo. Taip, tai šitas medis. Atsisukau ir kaltai pažvelgiau į savo kompanioną, nes nežinojau, ką dabar su juo daryti. Jeigu man pavyks patekti į Košmarų karalystę, kas gi laukia jo?

Nusisukau ir nusprendžiau dabar apie tai negalvoti. Antrosios mano kelionės dienos metas ėjo į pabaigą ir man reikėjo paskubėti. Atsisėdau prie medžio, nugara atsiremdama į jo kamieną. Įrėmiau abu delnus į po žeme esančias jo šaknis. Sutelkiau visą savo magiją. Susikaupiau – tam padėjo metų metai meditacijos praktikos.

Nežinau, kiek laiko taip prasėdėjau, bet kai suvokiau, kad niekas nevyksta ir kad aš tik be jokių rezultatų išeikvojau milžinišką kiekį savo magijos, atmerkiau akis. Buvo tamsu. Stojo naktis. Pilnatis blausiai apšvietė mišką. Buvau tokia išsekusi, kad negalėjau pajudėti. Mano magija beveik nebeveikė. O aš vis dar čia – savo pasaulyje.

Pajutęs mano nerimą žirgas priėjo prie manęs ir į jį atsirėmusi aš atsistojau. Nežinojau, ką daryti. Man nepavyko, o gal ir niekad nepavyks. Sunkiai atsidusau. Krepšyje sugraibiau maisto, kurio nusipirkau paskutinėje stotelėje – vienoje iš rytinių smuklių ir susimąsčiusi kramčiau. Tada vėl atsirėmiau į seniausią karalystėje medį ir, sunkiai atsidususi užmerkiau akis.

Nepajutau kaip užmigau.

Aplink nebuvo nieko, vien tamsa.

Supanikavusi pabandžiau atmerkti akis, bet jos ilgai neatsimerkė.

Pasijutau, lyg būčiau įkalinta klampiame sapne, iš kurio nesugebu pabusti. Jaučiau kažką prie savo kaklo ir sulig kiekviena akimirka mano panika vis augo. Norėjau rėkti. Norėjau atsistoti ir bėgti kuo toliau. Bet negalėjau.

Kai pagaliau atsimerkiau, priešais save pamačiau trumpas auksinių plaukų sruogas. Po kiek laiko darėsi vis aiškiau, kad aš guliu ant žemės, o virš manęs grėsmingai pasilenkusi vyriško sudėjimo mergina. Jos platūs pečiai užstojo beveik visą vaizdą, tad mačiau tik ją ir kontūrus to, kas buvo už jos – vien tamsa. Dar vėliau suvokiau, kad man į gerklę įremtas jos trišakis – didelis metalinis ginklas su trimis aštriais galais. Mano krūtinė iš išgąsčio sunkiai kilnojosi. Merginos akys atrodė grėsmingai, jos veido išraiška grasinanti, o lūpos iškreiptos pasibjaurėjimo.

Kažkas prabilo, bet tai buvo ne ta mergina, o kažkas iš šalies.

- Kas tu? Kaip čia atsidūrei?

Mano persigandusios akys lakstė nuo auksaplaukės prie kito žmogaus, kuris vis artėjo mūsų link ir tai pasirodė besanti juodaplaukė tamsiaodė mergina, kuri taip pat į mane buvo nutaikiusi kardą. Ji priartėjo ir tamsoje išryškėjo vaiskios rudos jos akys. Mano krūtinė vis dar inirtingai kilnojosi ir kol aš nieko neatsakiau, nes nesugalvojau, ką atsakyti, pajutau, kaip pirmosios merginos trišakis dar giliau įsirėmė į mano kaklo odą.

- Prašau, ne... Aš atvykau čia pasikalbėti su Tamsiuoju...

Abi merginos tik dar pikčiau mane nužvelgė.

- Kaip. Čia. Patekai. – piktai iškošė auksaplaukė mergina.

Mano paklaikęs žvilgsnis lakstė nuo vienos ginkluotosios prie kitos. Ar galiu iš karto eiti prie reikalo ir joms sakyti tiesą? Ar jos patikės, o jei patikės, ar manęs laukia priėmimas, o gal pražūtis? Norėjau būti ant kojų, o ne beginklė gulėti ant žemės. Mano rankos buvo bejėgiškai nukarusios prie šonų ir tik dabar pastebėjau, kad auksaplaukė mergina savo tvirtomis kojomis buvo prispaudusi mano rankas, todėl negalėjau jų pakelti.

- Aš... paprasčiausiai pasinaudojau savo magija...

Tamsiaodės lūpos nusviro žemyn.

- Tu ragana? – piktai paklausė.

Aš linktelėjau. Per daug bijojau joms pasakyti, kas išties esu.

- Iš kur turi tiek galios? – dar pikčiau paklausė auksaplaukė.

Aš iš baimės giliai įkvėpiau. Paskaudo kaklą.

- Nežinau... Prašau, man labai reikia pasikalbėti su Tamsiuoju...

Auksaplaukė kilstelėjo antakį.

- Jis su tavimi nekalbės. Mūsų darbas yra tave išmesti už borto – ten, iš kur atėjai...

Tačiau jos kalbą pertraukė vyriškas balsas.

- Kas čia vyksta?

Pasukau galvą, kiek man leido į kaklą įremtas trišakis, ir pamačiau tamsiaplaukį juodai vilkintį vyrą. Atrodė, kad jis čia atsidūrė iš niekur. Bet taip pat iš niekur čia atsirado ir dvi merginos. Kas jie visi buvo?

- Mes su Fojis ėjome sargybą, kai šita ragana kirto ribą ir kažkokiu būdu čia atsirado, - atsakė vyrui tamsiaodė mergina.

Vyras nužvelgė mane, vis dar žeminamai gulinčią žemės, (kažkur pasąmonėje suvokiau, kad vis dar atrodau kaip paprastas žmogus, nes mano išvaizdą pakeitusi magija vis dar veikia ir atima pakankamai daug mano jėgų) ir jo veide pasirodė kažkoks aštrus abejingumas.

- Turbūt per klaidą, - paprastai ištarė jis. – Išvarykit ją iš čia. – Staiga jis žengė žingsnį  į priekį manęs link, bet veido išraiška nepasikeitė. – Ar man ištrinti jos prisiminimus, ar tu tai padarysi, Meive? – paklausė jis tamsiaodės merginos.

Bet jai dar nespėjus atsakyti, aš susijaudinusi sušukau.

- Ne, prašau, aš turiu pasikalbėti su Tamsiuoju! Aš čia atvykau prašyti jo prieglobsčio!

Vyro akys piktai sužibėjo.

- Kas tau leidžia galvoti, kad Tamsusis tau jį suteiks? – šaltai paklausė jis.

Baimė mano krūtinėje augo sulig kiekviena sekunde. Jei jie privers mane sugrįžti dabar, tai čia patekti aš daugiau niekada nebegalėsiu. Tai labai puikiai supratau.

- Man reikia tik akimirką su juo pasikalbėti... Prašau... Tik vieną akimirką...

Tikėjausi, kad pačiam Tamsiajam galėsiu pasakyti tikrąją savo tapatybę, nes kitiems jos išduoti dar nenorėjau. Bet gali būti...

- Mes nepriimame prašalaičių, - vis dar taip pat šaltai ištarė vyras. Tada jis pasisuko į tamsiaodę merginą ir beveik nepastebimai jai linktelėjo. Supratau, kad tai raginimas mane pašalinti ir ištrinti mano prisiminimus apie šią vietą.

Tuo pačiu metu, kai vyras pasisuko išeiti, tamsiaodė moteris, pavadinta Meive, nukreipė į mane vieną ranką, kurioje buvo sutelkta magija.

Aš surikau:

- Ne!

Ir nežinau, kaip man tai pavyko, bet kažkaip sugebėjau išlaisvinti vieną savo ranką iš po triuškinančios auksaplaukės merginos kojos. Viskas nutiko per vieną trumpą akimirką – aš sutelkiau visą savo kūne dar likusią galią ir leidau ypatingai magijai tekėti mano krauju, nukeliauti į laisvąją ranką ir išsilaisvinti milžiniško purpurinės šviesos stulpo pavidalu, kuris neįprastai nušvietė šią tamsią, gūdžią ir šaltą vietą. Trijų mane siekiančių išvaryti žmonių veidai taip pat pagaliau buvo nušviesti – juose visuose atsispindėjo nuostaba ir šokas. Fojis pati to nejusdama mane visiškai paleido ir išsižiojusi stebėjo purpurinę šviesą. Vyras atsisuko ir violetinės liepsnos atsispindėjo jo akyse. Aš pati neturėjau laiko nustebti. Atsisėdau ant žemės, po to stengiausi atsistoti, bet man nepavyko, tad likau klūpoti ant kelių.

Tamsiaplaukis vyras pagaliau nuleido savo žvilgsnį į mane. Jo išraiška buvo neįskaitoma.

- Kas tu? – tyliai paklausė jis. Tik dabar supratau, kad jis nepastebimai prie manęs artėjo.

- Aš šventoji, - atsakiau dar tyliau, taip tyliai, kad tas atsakymas galėjo ir telikti mano galvoje.

Vyras vis artėjo prie manęs. Staiga pastebėjau, kad mano išburta tamsa vis mąžta, o jos vietą pakeitė dūminė tamsa, skysti šešėliai, kurie – su siaubu suvokiau – sklido nuo vyro priešais mane. Jo akys buvo sutelktos į mano veidą ir man pasidarė nejauku nuo to, kaip jis iš aukšto į mane žiūrėjo. Po akimirkos violetinės spalvos neliko nė lašo ir visur vėl tvyrojo tamsa. Vyro asmuo ir galia man prieš akis vis didėjo ir skleidėsi, kol neliko nieko, vien tik jis.

Supratimas dūrė man į krūtinę kaip užsisenėjusi rakštis.

- Tai tu esi Tamsusis, - pagaliau pasakiau. Tai buvo ne klausimas. Tai buvo teiginys.

Vyro veide pasirodė vos pastebimas malonumas.

- Vienas ir vienintelis, - atsakė jis.
2022-07-19 16:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-16 19:56
Nukainotas
Labai lėtai ruseno ir jau nuo Deimono pasirodymo nujaučiau, kad jis yra Tamsusis, bet paskui visai sudomino mintis, kad tai karalienė yra blogietė išnaudotoja, o kas yra Tamsusis gal paaiškės 14-toje dalyje? Pradžioje beveik dingo noras skaityti, bet pagaliau atsirado šiokia tokia intriga ir tikiuosi, kad ji bus išlaikyta. Ar čia jau viskas? Mėnesį nėra naujos dalies, tai gal jau ir viskas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-09 14:53
Galaxy
Perskaičiau puse pirmos dalies ir visą šią. Palyginimui- šioje daugiau veiksmo, bet ir jis pasikartojantis. Parašyta gan sklandžia kalba, tekstas rišlus, mintis nuosekli, sakiniai ok, bet kažko visgi trūksta. Istorijos, kurią būtų įdomu skaityti, kuri nenuvargintų ir neužliuliuotų. Kaip jau minėjau, rašyti pirmu asmeniu turbūt pats nedėkingiausias pasirinkimas. Bet ir iš jo galima išspausti daug gero.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-21 22:10
Gestax
kas čia su tais pabudau užmigau, vl pabudau, tada jau nebepabudau, metuose 360 tai jau visa knyga butu jeigu aprašinėti tik miegojimo ciklus, mažinkit dialogu skaičiu, daugiau veiksmo, čia ne filmas kad reiketu aprašinėti kiekviena debesėli tempiant laiką aprašinėkite tik tai kas įtakoja jusų siužeta vystyma ir tt. baikit aprašinėti jausmus, jie niekam neidomus tik scenarijuj reikalingi kad aktorius žinotu kaip elgtis, žmogus tik kažkaip reaguoja i veiksmus, išsigąsta, sustoja ar pradea bėgti ar dar ka daryti. pavyzdiui jeigu aprašote  tiltą kad jis senas ir supuves tai tik tam kad jis sulužtu kai veikėjas eis, jeigu aprašote neskanu maista tai tik dėl to kad veikjas apsinuodys, arba nesumokės už maistą dėl ko bus apiplėštas ar panašiai. o kokios kambariuose užuolaidos niekam nerupi. rekomendacija mažiau rašyk o daugiau skaityk, kad suprastum teksto reikšme kam čia tos raidės dėliojamos, tikraine dėl kiekio ;) rekomenduoju koki diuma  ar karla maju, o jeigu labai knieti pažiurėti ka daro  aplinkos aprašymai, pabandykit v hugo vargdienius
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą