Veidas iš portreto

Žiūri tiesiai man į akis ir jokių abejonių, kad mato, ką aš galvoju.
Žvilgsnis ramus. Atrodo, kad niekur nereikia skubėti,
apskritai, skubėjimas dingęs, debesys matos, o, stovint kalvoj, jų
paviršiai visai neatrodo duobėti,

o štai skruostai įdubę,
tai byloja į polinkį tylai, susikaupimo įgūdžius, norus
vartoti žodžių mažiau ir kad būtų šie orūs,
jei pakaktų dviejų, būtų du, be

jokių intonacijų – aiškūs ir tikslūs, ir viengubos prasmės.
Gal kartais ir trečias koks nors atsiras – mes
nedideles paklaidas esam be žodžių aptarę,
kartą radę pipirų per daug dialogo tartare,

o, beje, man patinka ir nosis, pavyduoliai sakytų – ilgoka,
jie ne veltui pavydi, ta nosis graži, grožis liepia
sustoti. Trumpam nors. Visuomet apsimoka.
O kodėl? Kad užpildytum kambarius, rūsį, palėpę –

atminties rūsį, sandėlius, kambarius, viską –
grožis valgo skubėjimą, saiką praryja
lyg plėšriausia žuvis, ką
pamato arti pernelyg su į lūpas atėjusiais veišpatie-jėzau-marija,

Beje, neminėjau, kad akys – to klampiausiojo mėlio tamsumo,
tad žiūrint kaip leidžiasi saulė ir viskas raudonin panyra
tampa nors ir trumpam žaliomis, na o žvilgsniai, kovotojai sumo,
tolį renkasi kaip suvenyrą,

o kakta per aukšta. Bet tik vien tiems,
kurių kaktos tokiom būt jokios priežasties neįžiūri,
nes pavėsį, ne tūrį, turi, jų užkaktinė pašiūrė,
na o ši juk ne šventėms..,

lūpos lyg ir per sausos, o gal tai tik drobė,
smakras turi duobutę. Kažką dar. Tačiau ypač duobutę.
Tą, kuri dėmesį, žiūrinčių vos įdėmiau, jau ne sėmė, o grobė
ir juo sluoksnis po sluoksnio klijavo portretinę būtį.