XRC-2 (7)

Administracinis valdymo centras
04: 00

– Paprašyčiau tylos! – griežtas Kordelo balsas nustelbė instruktažo kambaryje įsisiautėjusį šurmulį. Septyni apsaugos personalo darbuotojai nuščiuvo ir įbedė žvilgsnius į viršininką. Tai buvo pirmas kartas kai daugelį jų pažadino viduryje nakties ir skubos tvarka liepė prisistatyti į valdymo centrą instruktažui. Savaime suprantama, tai sukėlė nemažai spėlionių ir personalas degė smalsumu sužinoti, kas vyksta.

– Taip daug geriau, – kelias sekundes pasimėgavęs tyla pridūrė Kordelas ir nužvelgė susirinkusius. – Trumpai drūtai. Laboratoriniame modulyje įvyko incidentas, kurio metu buvo sužeisti keletas medikų. Vienas iš ten dirbančių mokslininkų, profesorius Bretonas, netikėtai užpuolė jam padėti atvykusius gelbėtojus ir juos sužalojo. Po to jis kažkaip įsigudrino pasprukti iš kambario per ventiliacijos angą. Šiuo metu Džeimio Sonelso komanda jo ieško.

– Kaip sužalojo? – paklausė kažkas.

– Ar aš panašus į daktarą, kad žinočiau? – suirzusiu balsu atkirto Kordelas, akivaizdžiai nepatenkintas, kad jį pertraukė. – Nukentėjusiuosius kaip tik gabena viršun, kur jais užsiims medicinos punkto personalas. 

Išgirdęs Bretono pavardę Rojus krūptelėjo. Tai buvo vienas iš Endos bendradarbių, apie kurį ji keletą kartų buvo jam užsiminusi. Negana to, tai, jog ji iki šiol su juo nesusiekė ir neatsakė į žinutes, kėlė dar didesnį susirūpinimą. Rojus degė noru sužinoti daugiau, tačiau vieno žvilgsnio į akmeninį pamainos viršininko veidą pakako, kad jis prikąstų liežuvį.

– Pagal protokolą kilus tokio pobūdžio incidentui, visas personalas keliamas ant kojų, – tęsė Kordelas. – Laboratorinis modulis gan didelis, tad man bus reikalinga dar viena keturių žmonių komanda apačioje. Tuo tarpu likusius paskirstysim po kompleksą viešajai tvarkai palaikyti.

– Iš apačios viršun galima pakilti tik liftu, – tarė vienas iš susirinkusių. – Tad kam tokios perdėtos priemonės?

– Ar žodis protokolas tamstai nesuprantamas? – piktai atšovė Kordelas.
– Bazės teritorijoje siautėja pamišėlis, tad kol grėsmė nebus neutralizuota, mūsų pareiga užtikrinti viso personalo saugumą. O kadangi tamsta esi toks protingas, tai budėsi būtent prie lifto ir užtikrinsi visų mūsų darbuotojų ramų miegą. Kol nerasim to šunsnukio ir neišsiaiškinsim kokia velniava ten įvyko, mažiausiai ko mums dabar reikia, tai panikos. Ar aišku?

Per kambarį nuvilnijo pritarimo murmesiai. Daugiau niekam nekilo ūpas leistis į diskusijas su kantrybę prarandančiu viršininku.

Luktelėjęs dar kelias akimirkas Kordelas pridūrė: – O dabar visi čiuožkit į ginklinę ir laukit tolesnių nurodymų.

Šie žodžiai užbaigė susirinkimą ir klegėdami tarpusavyje darbuotojai plūstelėjo iš patalpos.

Sekdamas juos akimis Kordelas negalėjo atsikratyti keisto baimės ir nerimo jausmo. Jam prieš akis vis dar stūksojo vaizdo įraše užfiksuotas profesoriaus Deimjeno veidas, kurį pavadinti žmogišku nepasivertė liežuvis. Kordelo neapleido mintis apie tai, kad šie įvykiai kažkaip buvo susiję su tuo, ką kalnakasiai rado asteroido viduriuose. Tačiau be konkrečios informacijos ir nuodugnesnio tyrimo, tai buvo tik jo asmeniniai nuogąstavimai ir apsaugos viršininkas nusprendė pasilaikyti šiuos įtarimus sau, bent jau kol kas.

– Kokia situacija? – Palaukęs, kol iš kambario išėjo paskutinis darbuotojas, Kordelas nuspaudė komutatorių.

– Nieko gero, – atsakė susirūpinęs pavaduotojo balsas. – Sužeistus medikus kaip tik pristatė į medicinos punktą, tačiau paieškos komanda rado dar du modulio darbuotojus savo lovose su panašiais sužalojimais.

– Tik to betrūko. Tas išpera laiko veltui negaišta. – Nieko nelaukdamas Kordelas nuskubėjo atgal į pagrindinę valdymo centro salę.

***

Enda atlydėjo Orsoną iki pat medicinos punkto. Jie pakilo liftu kartu su tris nukentėjusius medikus ant neštuvų nešančiais gelbėtojais. Lifto kabina geriausiu atveju talpino tik dešimt asmenų, tad kitiems evakuojamiems darbuotojams teko laukti savo eilės. Pakeliui profesoriaus savijauta pastebimai suprastėjo. Panašu, kad žaizda buvo rimtesnė nei jie iš pradžių manė. Laimei medicinos punktas buvo netoli lifto platformos ir prilaikydama dejuojantį bendradarbį, Enda nuskubėjo tiesiai ten. 

Įgužėjus per priimamojo duris jie atsidūrė tikrame šurmulyje. Gydytojai ir aptarnaujantis personalas jau buvo informuoti apie incidentą ir apspito neštuvus tarytum bičių spiečius. Endai teko kelis kartus riktelėti, kol vienas iš jaunesnių gydytojų pagaliau atkreipė dėmesį į Orsoną.

– Vedam jį į pirmą palatą! – liepė jis vienai iš seselių ir netrukus bendromis jėgomis jie paguldė aimanuojantį Orsoną ant lovos. Daktaras iš karto čiupo nuo padėklo chirurgines žirkles ir perkirpo apsauginį Orsono kostiumą.

– Kas per... – staiga išsprūdo seselei ir ji žengtelėjo atatupsta. Tuomet suglumusi ji pažiūrėjo į ne ką mažiau sutrikusį gydytoją, tuo pačiu patraukdama Endos dėmesį. Pažvelgusi per daktaro petį jaunoji mokslininkė taip pat aiktelėjo. Išilgai pilvo žiojėjanti gerų penkiolikos centimetrų diametro pjautinė žaizda nebuvo labai gili, tačiau į akis krito aplink ją neįprastai pakitęs audinys. Išvagota sušokusių kraujagyslių oda pakeitė spalvą į tamsiai pilkšvą, o iš pačio įdrėskimo lėtai sunkėsi beveik juodos spalvos kraujas.  Nieko panašaus Endai dar neteko regėti. Ir panašu, kad ne jai vienai.   

– Pradžiai dezinfekuosim ir paimsim mėginius, – galiausiai tylą nutraukė gydytojas. Tuomet atkreipė dėmesį į jam už nugaros stovinčią Endą. – O jūsų paprašysiu palaukti koridoriuje.

– Bet... – Enda dar bandė prieštarauti, tačiau daktaro išraiška buvo nesukalbama.

– Viskas bus gerai, – kęsdamas diskomfortą suburbėjo Orsonas. – Geriau pabandyk ką nors sužinoti apie Deimjeną.

– Gerai. – Linktelėjusi Enda pagaliau pakluso ir nebežinodama ko dar griebtis, išėjo iš palatos. Bet ką ji galėjo padaryti? Deimjenas liko apačioje. Maža to, jo vis dar nerado. Kad ir kaip ji nuogąstavo dėl savo kuratoriaus, šiuo metu ji niekuo negalėjo jam padėti. Prie tarnybinio lifto budintiems dviem ginkluotiems apsaugos darbuotojams buvo griežtai įsakyta nieko neleisti žemyn. Jai beliko tik laukti ir tikėtis geriausios baigties.     

Staiga jos dėmesį patraukė iš priimamojo sklindantys nuostabos šūksniai. Vedama smalsumo ji nuskubėjo triukšmo link. Erdvios patalpos viduryje aplink ant lovos gulintį vieną iš ką tik atneštų gelbėtojų stovėjo penki medikai.

Nieko nelaukdama Enda prasibrovė artyn ir taip pat pažvelgė į nukentėjusį. Nelaimėlio skafandras jau buvo perkirptas išilgai, atverdamas keistą ir kraupų reginį. Visas sužeistojo kūnas virto tamsiai pilkos spalvos, o aplink gilią durtinę žaizdą krūtinėje oda buvo susiraukšlėjusi ir suskeldėjusi. Į akis taip krito vos keli išdžiūvę kraujo krešuliai. Paprastai po tokio sužalojimo žmogus plūstų kraujais, tačiau šiuo atveju to visiškai nebuvo.

– Patikrinkit kitus, – pagaliau prabilo vienas iš gydytojų ir pabandė užčiuopti sužeistojo pulsą. – Greičiau, po galais! – pridūrė jis nužvelgęs savo vis dar priblokštus bendradarbius. To pakako, kad šie suskubtų prie ant gretimų lovų gulinčių gelbėtojų.

– Šis panašios būklės, – prakirpęs vieno jų apsauginį kostiumą po akimirkos tarė stambaus kūno sudėjimo sanitaras.

– Tas pats ir šiam, – patvirtino jo kolegė, prapjovusi trečio sužeistojo kombinezoną.

– Tai negali būti sutapimas, – prabilo gydytojas ir atatupstas žengė nuo neštuvų. – Tik to betrūko. Nedelsiant skelbkit karantiną ir vežkit juos į izoliatorių. Man bus reikalingi kraujo bei audinių tyrimai. Ir informuokit valdymo centrą apie susiklosčiusią situaciją. Tikėtina, kad turim reikalą su nežinoma infekcija.

Endai užėmė kvapą. Žvalgydamasi po palatą, giliai širdyje ji jau neabejojo, jog tai nebuvo joks atsitiktinumas. Tačiau jos protas vis dar atsisakė pripažinti kraupų faktą, jog kažkokiu būdu profesorius Bretonas tapo nežemiškos kilmės mikroorganizmo auka ir sugebėjo perduoti jį šiems nelaimėliams. Staiga jai prie akis iškilo profesoriaus Rajano žaizda.

– O dieve, tik ne tai, – aiktelėjusi ji strimgalviais išbėgo iš priimamojo.

***

– Radom dar vieną! – įkišęs nosį į vieną iš miegamųjų per petį šūktelėjo Džeimio komandos narys. Šis nedelsdamas atskubėjo į kambarį ir garsiai nusikeikė, pamatęs ant lovos gulintį bejėgį žmogų su gilia durtine žaizda krūtinėje. Jo sustingęs žvilgsnis spoksojo į lubas ir nereagavo į aplinką. Kaip ir kitos aukos, šis nelaimėlis buvo užpultas miegantis ir neturėjo jokių šansų pasipriešinti.

– Kad tave kur, – išsprūdo Džeimiui. Tai buvo jau ketvirtas profesoriaus Bretono sužalotas asmuo. Negaišdamas laiko jis aktyvavo komutatorių.

– Radom ketvirtą. Braižas identiškas. Tas beprotis puola visus ką tik randa.

– Supratau, – atsakė Kordelas. –  Kaip vyksta evakuacija?

– Vis dar tikrinam patalpas ir siunčiam visus prie lifto. Bet mums reikia daugiau žmonių jei norim greičiau jį rasti. 

– Antroji komanda nusileis, kai tik bus evakuotas likęs personalas. Tuo tarpu būkit atsargūs. Privalot kaip įmanoma greičiau jį rasti ir neutralizuoti, – griežtu balsu priminė Kordelas. – Informuokit apie eigą.

– Toks ir planas, – užbaigė pokalbį Džeimis ir žvilgtelėjo į mažą skaitmeninį modulio patalpų plano žemėlapį. Jie jau patikrino vakarinį ir pietinį sparnus, tačiau vos keturiems aprėpti tokį plotą buvo sudėtinga. – Kur tu slepiesi, benkarte?

– Pone, manau radau jį, – staiga jo ausinėse nuskambėjo vieno iš komandos narių balsas.

– Kur?

– Šalia administracinių patalpų. Girdžiu bildesį virš lubų. Panašu, kad juda centro link.

– Po galais, juk ten tarnybinis liftas. Visi nedelsiant neškit savo užpakalius ten! Paskui mane!  – sušukęs porininkui Džeimis pasileido bėgte link modulio centro. Nukentėjusiems jie vis tiek niekuo negalėjo padėti, tuo tarpu prie lifto susibūrusiems darbuotojams iškilo mirtinas pavojus.

***

Profesoriui Orsonui Rajanui pakako vieno žvilgsnio į aplink žaizdą sparčiai plintančią infekciją suvokti, jog tai kas atsitiko Deimjenui kažkokiu būdu persimetė ir jam. Tai nekėlė jokių abejonių. Orsonui prieš akis iškilo neatpažįstamai pakitęs Deimjeno kūnas ir dabar, žvelgdamas į identiškai atrodančias ant jo paties odos atsiradusias tamsias dėmes, jis sunkiai tramdė viduje kylančią paniką. 

„Ką mes padarėm? Kas vyksta? Nejaugi manęs laukia Deimjeno likimas? “ jo galva ūžė nuo minčių perkrovos. Panašu, kad jie ne tik atidarė Pandoros skrynią bet ir savanoriškai sukišo į ją savo rankas.
Tuo tarpu daktaras multifunkciniu prietaisu pabandė paimti audinio mėginį. Vieno jo prisilietimo pakako, kad Orsonas garsiai suriktų ir be ceremonijų nustumtų daktaro ranką šalin. Veriantis skausmas buvo nepakeliamas.

– Nekišk prie manęs to daikto! – sustugo Orsonas. Staiga jį užvaldė pyktis ir agresija. Jis turėjo kažko griebtis, kol dar nevėlu. „Reikia bėgti. Dingti iš čia kuo toliau. Bet kur? Nesvarbu kur. Kuo toliau nuo čia. “ staiga jam toptelėjo. Orsonui buvo sunku susikaupti. Mintys liejosi jo galvoje tarytum priklausytų kažkam kitam. Ir jis nesipriešino.

– Pasistenkit atsipalaiduoti. Turim paimti mėginį, kad suprastume kas vyksta, – pabandė jį nuraminti daktaras ir kreipėsi į šalia stovinčią seselę: – Paruoškite anestetiką. 

– Velniop visa tai. Duokit man stipriausių nuskausminančiųjų ir antibiotikų, – liepė daktarui Orsonas.

– Pirma turim paimti mėginį, – neatlyžo šis.

Dar vienas staigus ir skausmingas spazmas galutinai išvedė Orsoną iš kantrybės. Čiupęs daktarui už skvernų jis prirėmė jį prie sienos tyliai sušvokštė: – Sakiau duok man stipriausia ką turi.

– Pone, ką jūs darot, - išlemeno tokio netikėto elgesio šokiruotas gydytojas. – Man atrodo....

– Man nusispjaut, kas tau atrodo! Daryk kaip liepiu antraip tepadeda man Dievas! – suspiegė Orsonas ir čiupęs tvarsčiams karpyti skirtas žirkles įrėmė jas daktarui į gerklę! Tuomet, sunkiai suvokdamas iš kur atsirado tokia agresija, Orsonas aiktelėjo ir žengtelėjo atgal. Žirklės iškrito iš jo drebančių pirštų ir netaręs nė žodžio jis nėrė iš palatos apstulbusio daktaro ir ne ką mažiau šokiruotos seselės akivaizdoje.
Kodėl jis šitaip elgėsi? Iš kur tokia agresija? Jam tai buvo nebūdinga. Jis nebeatpažino savęs. Bet pakluso savo vidiniam balsui kuris liepė jam sprukti kaip įmanoma toliau. Dar vienas skausmingas spazmas trumpam privertė jį atsiremti į sieną. Užsimerkęs Orsonas giliai įkvėpė ir pabandė susikoncentruoti.

– Turiu dingti iš čia kol dar nevėlu, – galiausiai jis burbtelėjo pats sau ir kaip įmanydamas nuskubėjo tuščiu koridoriumi vedančiu link erdvėlaivių terminalo.

***

Padaras nepailsdamas klaidžiojo ventiliacijos labirintais vedamas vienintelio tikslo – surasti ir infekuoti kaip įmanoma daugiau nešėjų. Šios biologinės rūšies atstovai buvo silpni. Jų trapūs kūnai lengvai pasidavė perprogramavimui. Po visą amžinybę trukusio įkalinimo pagaliau ištrūkusi laisvėn gyvybės forma skubėjo papildyti savo naujosios armijos gretas kol likę nesusigriebė kas vyksta.
Kol kas ji dar nesusidūrė su ginkluotu pasipriešinimu ir tai vertė ją elgtis atsargiau. Nors greitu laiku tai nebeturėtų jokios reikšmės. 
Netrukus ji išgirdo juos. Grupę balsų, klegančių kažkur netoliese. Nepaisant potencialaus pavojaus jai pačiai, gyvybės forma negalėjo ignoruoti tokios progos.

Vikriai manevruodamas padaras netruko pasiekti triukšmo šaltinį ir per groteles pažvelgė į apačioje stovinčią ir nieko neįtariančią žmonių grupę. Prie tarnybinio susibūrę laboratorinio modulio darbuotojai karštai diskutavo susiklosčiusią padėtį, kol jiems virš galvų nepasigirdo kurtinantis trenksmas. Nieko nelaukdamas padaras liuoktelėjo tiesiai ant apstulbusių žmonių galvų ir iš riešų išaugusiomis aštriomis kaulinėmis ataugomis smogė arčiausiai stovinčioms dviem aukoms į krūtines. Abu nelaimėliai vos aiktelėję akimirksniu sukniubo ant grindų paveikti paralyžiuojančios substancijos.

Padarui jie neberūpėjo. Jis spėjo grybštelėti dar kelis laiku nesusiprotėjusius aplinkinius ir liuoktelėjo ant priešais stovinčio vyro. Kilus panikai žmonės išsilakstė į visas puses. Gyvis sutelkė dėmesį į du koridoriumi tolyn skuodžiančias aukas ir metėsi iš paskos. Staiga jo kūną persmelkė stingdantis skausmo pliūpsnis, priversdamas užpuoliką stabtelėti. Jo žvilgsnis sustojo ties dviem vyrais kurie laikė nukreipę į jį iki šiol nematytus daiktus. Padaras akimirksniu įvertino pakitusią situaciją. Šie biologiniai nešėjai buvo ginkluoti ir kėlė jam rimtesnį pavojų. Per jo vis dar besitransformuojantį kūną nuvilnijo dar viena skausmo banga, tačiau ignoruodama ją gyvybės forma sutelkė visą dėmesį į šią naujai iškilusią grėsmę ir puolė pirmyn.

– Velniop! – sušuko Džeimis ir perjungė šautuvą į amunicijos režimą. Du bandymai apsvaiginti Deimjeną buvo nesėkmingi.

Priešakyje stovintis jo porininkas taip pat paleido į besiartinantį paralyžiuojantį užtaisą, tačiau profesoriui tai buvo nė motais.

– Traukis iš kelio! – sušuko jam Džeimis, tačiau buvo per vėlu. Vos per kelias sekundes įveikęs juos skiriantį atstumą gyvis parbloškė vyrą žemėn ir pervėrė jam krūtinę.

Nieko nelaukęs Džeimis nuspaudė gaiduką. Šįkart peraugusį besparnį šikšnosparnį primenantį gyvį pervėrė automatinė stambaus kalibro šūvių serija, po kurios koridorių sudrebino kraupus agonijos kupinas staugimas ir užpuolikas tėškėsi ant grindų, palikdamas už savęs beveik juodo kraujo šleifą.

Tačiau padaras nebuvo linkęs pasiduoti. Jis dar pabandė rankomis irtis link skriaudiko, kol antras šūvių pliūpsnis jo galutinai nesustabdė. Springdamas krauju gyvis persivertė ant nugaros ir keletą kartų giliai atsidusęs išleido paskutinį kvapą. Nors jam ir nepavyko pasiekti taikinio, pradinį darbą jis atliko su kaupu. Netrukus nieko nenutuokiančių žmonių laukė akistata su nauja tikrove.

***

Tik išgirdęs apie į medicinos punktą pristatytus pirmuosius sužeistuosius Rojus iš ginklinės nuskubėjo tiesiai ten. Jis dar kelis kartus bandė susisiekti su Enda, tačiau ši neatsiliepė. Bijodamas, kad jai kažkas atsitiko, vaikinas tiesiog nebegalėjo nustygti vietoje. Vos įžengęs per priimamojo duris jis kone kaktomuša susitrenkė su Enda.

– Ačiū Dievu, tau viskas gerai. – Atsiduso su palengvėjimu Rojus.

– Sveikas... taip, viskas gerai, – sutrikusi atsakė mergina, nežinodama ką dar pridurti.

– Kas atsitiko? Bandžiau su tavimi susiekti, bet tu neatsiliepei.
– Atsiprašau... buvau užimta.

– Kas ten apačioje įvyko? – neatlyžo Rojus.

– Pati nesu tikra, kas vyksta. – tarė Enda. Jos akys užkliuvo už ginklo. – O kam šis?

– Gavom įsakymą apsiginkluoti. Ryšium su tuo, kas įvyko jūsų laboratorijoje. Tai visgi gal paaiškinsi kokia velniava čia dedasi? – Rojaus balse pasigirdo susierzinimas. Jam nepatiko jaustis ignoruojamu, o kitaip pavadinti Endos elgsenos neapsivertė liežuvis.

– Atleisk, tiesiog viskas susijaukė, – suskubo nuraminti jį  mergina. Staiga jos akys nušvito ir ji čiupo už parankės. – Klausyk, aš skubu pas kolegą. Jį sužeidė. Dėl viso pikto palydėk mane.

– Bet...

– Aš viską paaiškinsiu vėliau, – rimtu veidu nutraukė jį Enda. Ji nenorėjo daryti skubotų išvadų, tačiau jautėsi daug saugiau su ginkluotu palydovu.

Rojus prasižiojo kažką pasakyti, tačiau mergina nesivaržydama nusitempė jį link palatos į kurią vos prieš kelias minutes buvo nuvestas Orsonas. 

– Profesoriau Rajanai! Turim nedelsiant.... – kone įskridusi pro duris ir pamačiusi tuščią lovą Enda nurijo sakinį. – Kur jis? – paklausė ji vis dar neatsipeikėjusio gydytojo ir ne ką mažiau suglumusios seselės.

– Nežinau kas jį apsėdo, bet jis ką tik išbėgo laukan, – vos išlemeno daktaras.

– Kaip tai pabėgo? Jis vos pastovėjo ant kojų! – Endai atvipo žandikaulis.

– Ir staiga puolė mus kaip pamišęs. Maža to, grasino susidorojimu. Net nespėjom jo deramai apžiūrėti.

– O Dieve, nejaugi tai tiesa? – išsprūdo Endai ir atsisukusi į Roju jį tyliai tarė: – Privalom kuo greičiau surasti profesorių Rajaną. Jam gresia rimtas pavojus. O gal ir visiems kitiems.

– Koks pavojus? – savo ruožtu paklausė vis dar nieko nesuprantantis Rojus.

– Paaiškinsiu pakeliui. Eime. Turim jį surasti, – nutraukė jį Enda ir iškurnėjo iš palatos.   

***

Arlonas Hilis lėtai atsimerkė. Ryški šviesa spigino jam tiesiai į akis tačiau raibuliavimas truko neilgai. Galiausiai akys apsiprato ir jo žvilgsnis sustojo ties baltu chalatu vilkinčiu žmogumi, kuris įdėmiai apžiūrinėjo Arlono krūtinėje žiojėjančią durtinę žaizdą.

Kaip per rūką jam dingtelėjo, jog dar prieš pusvalandį kartu su dviem kolegomis jis įžengė į profesoriaus Deimjeno Bretono kambarį, kur šis juos netikėtai užpuolė. Arlonas neprisiminė kas atsitiko po to. Jam buvo sunku susikaupti. Kažkas buvo negerai. Jis jautė tai visu savo vidumi, visa savo esybe.

„Kas man darosi? “ šmėstelėjo jam mintis, bet Arlonas taip ir nespėjo atsakyti į šį klausimą. Veriantis dūris per smilkinius, tarytum juos būtų pervėrę įkaitintu strypu, akimirkai sukaustė visą jo kūną. Arloną apėmė nevaldomos konvulsijos.

– Laikykit jį! – kažkur šalia nuaidėjo įsakmus balsas ir Alanas pajuto, kaip kažkas tvirtai prispaudė prie lovos jo rankas ir kojas!

– Suleiskit lorazepamą! – vėl sušuko tas pats balsas ir po akimirkos Arlono kūnas suglebo. Kartu su juo užmarštin nugrimzdo ir paskutiniai Arlono Hilio sąmonės likučiai, užleisdami vietą naujajam šeimininkui.
Staiga vėl atmerkęs akis padaras galingu spyriu išsilaisvino iš jį laikančių gniaužtų ir švokšdamas puolė palatoje susirinkusius gydytojus.

Laukite tęsinio