Palatos. Mykolas

MYKOLAS


    Karantinas išretino mūsų operuojamų senolių gretas. “Švarios“ reanimacijos nebeturime, tad į operacinę patenka tik beveik sveiki planiniai ligoniai, o seniukų tarpe tokių reta.  Na, bet urologai tokie gydytojai, kad jaunų pacientų pas  juos mažuma. O dirbu vėl su urologais. Einu apžiūrėt tikėtina nelabai ligoto  dieduko. Na, reikia jį operuoti, nieko čia neprilauksi.
    Ligonių mažai, palatose po vieną. Lovoje sėdi tvarkingas diedelis. Vasara, karšta – žmogelis su sportiniais šortais, Žalgirio marškinėliais. Mane pamatęs pasitempia, išsitiesia,  – matomai laukė jau, nerimavo.
    -Sveiki, Mykolai-Valentinai. Kaip jaučiatės? Kaip jus namie vadina? Mykolas, ar Valentinas?
    -Mykolas aš, Mykolas. Įdėjo tėvai man tą Valentiną – niekas taip nevadina.
    -Gerai, kai žadinsiu, kviesiu Mykolu. O tai ne tuo vardu kelsiu – miegosit sau, kitam vietos neužleisit ant stalo.
    Šypsosi Mykolas.
    Tai papasakokit, ar daug bėdų su sveikata turit? Kaip širdis dirba?
    -O kas ta širdis, kur ji yra? – šelmiškai mirkteli Mykolas ir sukikena - sėkmingai pajuokavo. Klapt klapt klapt  - klapsi per dideli dantų protezai.
    -O kaip kaujospūdis? Ar pamatuojat kada nors?
    - Kraujospūdis? Kraujospūdis... Ai, tai Vitalė sakė, kad retas. Toks tuk tuk tuk po kaklu iš lėto...
    - O ar vaistų kokių geriate? Gal su savim pasiėmėte?
    -Geriu geriu. Bet nepasiėmiau. Tai Vitalė duoda pusę ryte, ir kitokią visą vakare. Karčios tokios.  Mažytės, - viltingai žiūri į mane – gal atpažinsiu.
    Sunkiai man sekasi išklausinėt Mykolą. Siuntime informacijos skurdžiai.
    -O ar daug pavaikštote? Į kelintą aukštą užlipat nesustojęs?
  -O ko man laipiot? Namas tai vieno aukšto. Mūsų gatvėj ir nėra aukštesnių. Ir eit niekur nereikia – Vitalė man viską atneša.
  - Lazdelė, matau, kampe – tai gal sunkiai ir bepaeinat? Dėl sąnarių, ar uždūstat? – bandau vis ištardyt dieduką.
  - Ai, lazdelė? Tai man jos jos ir nereikia. Vitalė sakė – dėl tvirtumo. Tai lazdelė dėl tvirtumo.
  Ot kad taip tą Vitalę pakalbint. Bet turiu tik Mykolą.
  Pasakoju Mykolui, kad nuskauminsiu iki pusės, kad įdursiu į nugarą, kad reikės ramiai pasėdėt.
  -O tai man nereiks miegot?
  - Tai jei norėsit – švelniai pamigdysiu.
  -O jeigu nenorėsiu?
  - Tada galėsit nemiegot ir žiūrėt į ekraną, kaip operuoja.
  - O jeigu nenorėsiu miegot ir nenorėsiu žiūrėt?
  - Tai nemiegosit ir nežiūrėsit. Pasirašykit, ponas Mykolai, kad sutinkate. Pavardė, vardas ir parašas.
  Diedelis traukia akinius, ima tušinuką ir bando rašyt vardą. Drebančios raidės nerangiai lipa viena ant kitos, nepataiko į eilutę, šokinėja.  Vargais negalais pakeverzojęs kažką panašaus į žodį Mykolas, šelmiškai žiūri į mane:
  -Užteks. Būsiu jūsų Mykoliukas.
  Mano Mykoliukas operacijos metu kalbino ne tik mane, bet ir visą operacinės personalą. Teko tyliai ir švelniai pamigdyti.