Rašyk
Eilės (77599)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2655)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







2 veiksmų komedija

VEIKĖJAI:

Jurgis Skiedrelė – verslininkas.
Lina darbininkė – sekretorė.
Birutė – Julijos sesuo – katechetė.
Alma – mokytoja, ekstrasensė, parapsichologė.
Loreta - stambi ūkininkė
Laima - turgaus prekybininkė.
Reda - šiaip intelektuali asmenybė.
Julija – kalbanti siela.
Rugilė – Laimos dukra.

    I  veiksmas

Visai padorus provincijos miestelio namo svetainės kambarys. Į kambarį suguža ramiai besišnekučiuojančių moterų būrelis. Visos susėda prie stalo, užsikaičia arbatos, pasistato vyno butelį… Prasideda pokalbis.

Alma. Aš vis dar negaliu patikėti. Ar ji jau nepavojinga?
Birutė. Gera buvo velionė. Pradėkime atsisveikinimo vakarėlį.
Alma.  Tau pradėti, tau pirmenybė,  tau pirmajai ji vyrą nuviliojo, vienintelei seseriai. Tik aš vis dar neįsi-tikinusi jog ji mirė.
Julijos siela. (ji ateina iš už užuolaidos) Aš esu Julija, tiksliau kas iš jos liko geriausio. Gerai, kad vėl nedraudžiama tikėti  pomirtiniu gyvenimu, kitaip neturėčiau aš čia žodžio, drybsočiau lyg koks čiužinys. Jūs net nenutuokiate. Siela dar kūne laikosi ir skausmą  aš dar šiek tiek jaučiu, o jos dar, matote, tikrina, bado, žnaibo, duria su smeigtuku – sadistės!
Birutė. Jau tokios draugės mes su velione buvo-me, tokios drauges. Visur pamenu, kartu ir į mokyklą, ir į šokius, ir vaikinai tie patys į mus žiūrėjo... Tiesa, visi į ją... man jau kas likdavo. Iš to, kas likdavo  tekdavo ir pasirinkti. Tik Povilas vien į mane žiūrėjo... Tik jis – mano vienintelis.

Loreta. Niekuo negeresnis tas tavo Povilas. Toks pats kuilys, kaip ir kiti. Kas jau iš jo ir liko: visai pavažiavo jam protelis, kaip ir tau: Dievo karvytė tu katechetine. Na, aiškiai, pora kaip tvora, vienas dabar pranciškonų vienuolyne atgailauja, romaną apie savo nuodėmes rašo, kita – vaikučius mokykloje velniais ir šėtonais gąsdina. Gerai dar, kad jie šiais laikais nieko nebijo. Ne gyventojas tavasis šioje žemėje, pamatysi. Džiūsta jis dėl Julijos ir dabar... Pasiims jinai jį kartu. Ji jau tokia – kas buvo jos nepaleis.

Birutė. Tai jau geriau, negu su pienburniu samdiniu gyventi, kai gyvas vyras šalimais, kitame kambaryje, atseit, miega. Gal ne šėtono pinklėse tu esi?
Laima. Palaukite, šarkos, telefonas skamba.
Loreta. Tikriausiai iš pragaro skambina. Paklausk
kiek ten pėdkelnės kainuoja?
Laima. Ne, tai mano vyras Zigmas, klausia, kada bus galima ateiti atsisveikinti.

Reda. Pasakyk, šiandien mergvakaris. Rytoj galės prie meilužės verkti, karstą nešti ir panašiai. O šiandien mums didelė diena, todėl šalin barnius ir  kieno eilė deklamuoti. Ar tikrai ji jau mirusi?
Loreta. Tikrai, tikrai, štai aš jai, kai niekas nematė, kad įžnybiau, net neaiktelėjo karste, tai stiprybė.

Laima. (Tyliai salės pusėn) Žemdirbė šiaudinė. Tik fotografuotis su valdžios atstovais arime ir moka, o į žemę rankas kiša tik simboliškai, štai, pažiūrėkite su kokiu šventu jauduliu aš imu gimtosios žemės grumstelius prieš korespondento foto objektyvą. Tfu, apsimetėlė. Jos visi daržai to snargliaus Alfonso klyne  auga.
Alma. Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Kai velionė pradėjo su mano Vytautu “darbo reikalais” prie ežerų važinėti, kiek kartų jos prašiau: “Julija, išeik vakarais pasivaikščioti. Gal koks girtas vairuotojas pervažiuos”. Dešimt metų reikėjo laukti. Jau ir Vytautas į Rusija uždarbiauti išvažiavo, kažkokią Katią susirado. Sako negrįšiąs. Sako, prieš žmoniją nenusikaltęs, niekšas. Kas galėjo patikėti, kad jos širdis silpna. Tokia širdis!

Julijos šešėlis. Kokia širdis? Kaip ir visų, tik gal meilės joje buvo daugiau. Ji negalėjo gyventi be meilės. Kaip varpas be bažnyčios, kaip paukštis be oro, jūra be krantų, vėjas be medžių lapų. Taip ir aš.  Ar aš kalta, kad tiek daug jos tilpo manyje? Ką aš iš jūsų pasiėmiau          – įvardinkite? Ar jūs tai turėjote, ko taip gailitės praradę?
Laima.  Anokia čia tavo poezija,  Alma. Kai Julija mano Zigmą išmainė į Loretos Petrą – pati girdėjau.

– Zigmai, Zigmai – suokė. – Pats žinai, Petras man viršininkas, nesijaudink, jis senesnis už tave. Nieko tarp mūsų nebus”. O po savaitės vėl girdėjau:  Zigmai,  o Petras tai vyras dar, “oho”. Net man patiko. Zigmui infarktas, vos išslaugiau.
Loreta. Tai kam slaugei, jei jau  nemylėjai?
Laima. Kokia meilė po tokios išdavystės?
Loreta. Nekabink tu čia mums ant ausų makaronų. Visos žinome, su tuo kuilių partkomo vairuotojų, trankeisi. Kas jo nežino. Pati girdėjau, ne viena gyrėsi, koks jis patinas.

Laima. Į save pasižiūrėk. Samdiniams algos nemoki. Dar tyčiojies iš jų. Pas ką mūsų miestelio vargšelė, na to, Barmalėjaus latrelio, dukra visus metus dirbo? Sakysi ne pas tave? Grįžta retkarčiais namo ir džiaugiasi: “Teta, aš jau 1000 litų uždirbau, šeimininkė sakė. Teta, pas mane šeimininkė, mūsų darbininkus siunčia skolintis”. – Tai ar paskolini, – paklausdavau? “Ką jūs, aš jų dar negavau, bet galiu nesijaudinti, taip šeimininkė sakė, per Kalėdas  gausiu”. Žinau, kaip ji gavo, visus metus tau karves nemokamai melžus. Kaip ir tie, kurie skolinosi ar ne? Kraugerė tu kapitalistinė.

Loreta . Tylėtum jau, pabaisa raudonoji. Pati juk bizniu užsiimi. Kaip jūs ten, gariūnėliuose,  tokie sąžiningi ir prasimaitinate žioplių negaudydami, savo fufliakus iškišdami. Prisimink, buvusi profsąjungos lydere sovietinius laikus. Kur norėjau, ten važinėjai. Dabar mūsų eilė gyventi.
Sesuo Birutė. Nežinau turbūt iškarksėjau aš savo mylimai seseriai mirtį. Vis į sanatorijas ji važiuodavo. Kokio velnio, klausdavau, tu vis po tuos kurortus trankaisi. Atsakydavo, kad purvo vonios jai padedančios. Tai tada aš jai pratintis prie žemelės palinkėjau. Dieve, atleisk man nusidėjėlei. Atleisk  man, sesute! Negeros mano mintys buvo.
Reda. Dabar tai ir aš, atseit, ūkininkė. Nors gyvenu nesiskundžiu, jei ne ta slenkanti per nervus depresija, visai laiminga būčiau. Nepykstu aš ant Julijos. Kai dirbau sostinės centrinio gastronomo mėsos skyriuje, ne su tokiomis asmenybėmis “Palangos” restorane bendravau. O Juozas, na ką jis vargšelis: nei jis žinojo kas filme “ Dviese Mieste “ atliko pagrindinius vaidmenys, nei ką F. Sagan apie saulės spindulį vandens stiklinėje rašė. Tiesą sakant, vandenį tai jis iš viso niekino. Man dabar svarbiausia grupę gauti. O biznis – ką jūs apie biznį nusimanot? Aš ir dabar, kai guliu Žiegždriuose, sugebu kontrabandines cigaretes po 30 centų pardavinėti. Tiesa sakant, aš čia iš jūsų esu vienintelė laisva. Neturiu jau Juozo, sudegė per meilę degtinėje. Anądien įdėjau skelbimą į laikraštį. Į tą skyrelį “Ateik širdele”.

Loreta. Tu? skelbimą?!.. Tai tau atrodo, jog dar kažkas ant tavęs užkibs. Visi juk žino, jog esi paplaukus. O tavo širdis – tai už mano ūkį platesnė.
Reda. (ramiai) Į save pasižiūrėk. Nei kūno, nei odos, tik kaulai. Parašiau dar, kad jauna.

Birutė. Pasigėdyk – jauna. Lyg aš tavo kritinio amžiaus nežinočiau.
Reda. O ko čia smulkintis. Vis tiek visi vyrai 20 metų jaunesnės ieško. Tai gal, sakau, nelabai ir nustebs tokią jauną ir gracingą bendraamžę pamatę. Kai aš einu gatve, tai visi vairuotojai man iš paskos signalizuoja. Tokios kojos mano dailios, kaip aštuoniolikmetės.
Laima. Ko nesakai, kas būna, kai iš priekio jie tave apžiūri. Ir iš viso, kodėl tu ne šaligatviais vaikštai? Jie pypsi, nes nežino kokį manevrą tu atliksi, į kurią puse tu pasiduosi. Ką, užmiršai, kaip  ant tavęs maniškis užvažiavo? Priekinį stiklą mums išdaužei nevėkšla tu. Tavo laimė, kad jis girtas buvo!.. Būtum  mokėjusi stenėdama už remontą. Mums dar reikėjo tavo gydymą apmokėti, kad nesiskustum. Och ir aferistė tu po to.

Alma. Baikite, moterys. Juk mes kultūringos. Ir diena pasakyčiau neeilinė. Ką tik velionė, vos visoms ne giminę, aplankėme. Visos juk šiokius tokius mokslus baigėme.
Reda. Svarbu ne mokslas, o erudicija. Štai tu –literatūros mokytoja, o nežinai,  ką apie spindulį vandens stiklinėje F. Sagan parašė.
Alma. Reda, būk tu ramesnė. Juk mes draugės. Geriau patartum, kaip man  panašų skelbimą rašyti? Juk aš kaip ir gyvanašlė.

Loreta. Ir aš galiu patarti. Tik nerašyk jokių ten savo sentimentalių, dvasinių ten paistalų, kaip tu mėgsti. O tai susirasi kokį individą, kuris yra ne lytis, o specialybė – visą gyvenimą maitinsi ir rengsi. Rašyk kaip Reda, kad esi jauna, turi visus dantis ir būtinai krūtinės apimtį nurodyk. Vyrus materija, pagrinde, domina. Paskui jau charakteris ir jausmai.
Alma. Na, kad jauna, tai dar tiek to. O kad liekna, tai kaip aš besilaikiau tos dietos “ Valgydama lieknėju”, tik 2 kg. numečiau. Kur čia sulieknėsi, kai tokie nervai, man ir dabar labai valgyti norisi. (nuliūsta)
Laima. Niekai. Jeigu orą įtraukus, pilvas pro krūtinę dar šiek tiek matosi, reiškia, liekna.

Birutė. Žinote, ir aš rašysiu. Jau tiek metų be vyro. O dabar iš viso jo nėra. Atgailauja, matote. Šėtonas: apie savo didžiąją nuodėmę romaną, užsidaręs pranciškonų vienuolyne rašo. Kaifuoja, kaip dabar jaunimas sako, savo prisiminimuose. Faktiškai, aš laisva: juk šliubo tai mes nebuvome paėmę.
Loreta. Kaip tu, tokia pamaldi Dievo karvytė, katechetė ir be šliubo gyvenai?

Alma. Nepristokit jūs prie moters. Gal užmiršote, juk ji  komjaunimo instruktore dirbo. Kur ten kitus sekdama, kad to šliūbo, neduok Dieve, kas nepaimtų, pati slapta galėsi pagal Dievo įstatymus vesti.
Visos. Ir aš, ir aš rašysiu. Gal koks užsienietis žmonos ieško.
Birutė. Tu, Laima, tai ar ne per daug skubi? Juk tavasis Zigmas, tai kiekvieną minutę čia gali užeiti.

Laima. Nebijok, aš jį už jo griekus juodam kūne laikau. O be to, mes juk pavardžių neminėsime.
Loreta. Vyras ne pečius, pasislinks. Aš jam už tą nuodėmę su Julija dar neatleidau. Och, aš jam dar keršysiu. Och, keršysiu. Gaila, jis nereaguoja. Lyg musmirių būtų apsiėdęs. Moterų kitų jis nemato... suprantate?.. Jau aš maniau, kad jo sielvartas dėl meilužės, nors dabar ma-ne paguos... dar labiau siutina.
Birutė. Kur jau čia nesuprasi. Kad mane kas nors taip mylėtų.
Alma. Moterys, palaukite. Juk žinote esu ekstrasensė, domiuosi spiritizmu. Ar norite dar pakalbėti su velione.

Visos. Žinoma norime, mes dar daug ko jai nepasakėme.
Alma. Tai pradedame spiritistinį seansą. (visos susėda už stalo, užsidega žvakę, pasideda lėkštute, padda rankas. Lėkštutė  tuoj pat pradeda skambėti ir judėti. Pasirodo Julijos šmėkla ar siela.)
Birute. Julija, tai tu?
Julijos dvasia. Aš, sese, netoli aš dar nukeliavau. Visą laiką šalia jūsų buvau.

Birutė. Sakyk, sesė, kaip tu galėjai?
Julijos siela. Kodėl tu, kai aš buvau gyva, to manęs nepaklausei? Ko tylėjai? Dešimt metų juk  nekalbėjome. Atleisk man dabar, jai gali, nors ne mirusiems reikėtų atsiprašinėti. Visos man atleiskite. Aš ieškojau muzikos savo sielai. Aš be jos negalėjau gyventi ir rizikavau, ir nusivildavau.

Ar tu žinai, sese, kaip groja siela? Ar kas nors iš jūsų yra išgirdęs, kaip ji  groja? Ji  sruvena iš akių į akis tyloje. Tu skęsti tame šaltinyje, kuris be dugno. Taip skamba vidinė muzika, kai mylėti pradedi. Juk jūs bijojo-te mylėti? Tai pavojinga, ar ne? Kaip iškeisti tai, kas pa-stovu, į tai kas nesugaunama, kaip vėjas? Ar nuodėmė – jei  aš nebijojau mylėti. Jei aš už jus ne mažiau ir kentė-jau, ieškodama meilės.
Loreta. Aš dabar klausiu.

Laima. Ne, aš. Tu ne ką už ją geresnė. Vyras viename namo gale, tu su savo Alfonsėliu  – kitame. Net ir Julija šitaip nedarė.
Birutė. Teisybė. Skelbimą ji dar matote nori duoti. Ir taip haremą turi, Sadoma ir Hamora vienoje vietoje ir paleistuvavimas su pacanais.
Julijos dvasia. Atsakysiu visoms. Kai meilė ateis, jūs nepajusite. Jūs net nežinosite, kad einate į ją gilyn, kaip drugelis lekiantis prie gėlės, kaip lengvas vėjas pro žydinčias šakas, nusinešantis jų svaigųjį kvapą. Kaip diena, kuri greit praeina, tik saulėlydis dar vis raudonuoja malonumo varsomis atmintyje. Ir vyras, gražus kaip Narcizas, bet mylintis ne save, o mane,  stiprus kaip uola ir nenumaldomai norintis dalintis ... dalintis tuo ko iš viso nėra, ir ko tiek daug, ir kas niekam nepriklauso, nes tik atiduodant egzistuoja. Ką jūs žadate atiduoti? Tai ko niekuomet ir neturėjote? Ar iš viso jūs žadate duoti?..

Įeina Almos dukra Rugilė. Mama tu dar čia. Tėtis labai supykęs. Žada ateiti. Nepriima jis tavojo ultimatumo skirtis. Sako, neleis tau dalyvauti konkurse.

Kokiame  konkurse? Visos  susidomi.
Rugilė.  Jūs ką vietinių laikraščių neskaitote? Mūsų lentpjūvės direktorius:  lietuvis iš Vokietijos, Jurgis Skiedrelė, pasiskelbė žmonos ieškąs. Nuo keturiasdešimt ir žemiau galima siūlytis. Aišku, jis nepasiskelbė, kad užsienietis. Bet juk pas mus viskas žinoma. Pirmoji tai žurnalistė, kurį tą skelbimą priėmė, sakėsi eisianti.
Loreta. Nieko sau, juk jai jau  virš 70 metų, ji dar prie Stalino tame laikraštyje dirbo. Jeigu tokios gali, tai ir aš nebūsiu paskutine kvailė.
Sesuo Birutė. Dievo pabijok. Juk ir taip haremą laikai.
Loreta. Nesijaudink. Nepavydėk. Sesuo tavo, amžinatilsį, ir už tave turbūt atsimylėjo. O mano haremo tu neskaičiuok – susidorosiu.
Visos suskumba skirstytis namo. Pasilieka tik namų šeimininkė Alma ir Julijos šešėlis.

Julijos šešėlis. Kaip greitai jūs mane pamiršote? Kaip greitai suskubote  turėti. Neišmeskite taip greitai ir manęs iš žaidimo. Bus visai ne taip, kaip jūs norite. Man iš čia geriau matyti. Meilės keliai nežinome. Ir niekas iš mūsų nepasakys, iš kur ateis tavo gyvenimo draugas.
2022-06-23 11:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-23 11:08
neberijus
Bus daugiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą