Etiudas

VB

Štai eglių ir pušų miškas, jis absoliučiai perdžiūvęs;
koks nors pirmykštis butelis, atitinkamu kampu
pasigavęs – vieną tik – saulės ryte spindulį, taps lęšiu
ir saulės zuikučiu įdegs pirmą sekundę, peraugsiančią
į liepsnelę, kuri, palankaus vėjo,
žinoma gūsingo ir pastovaus, padedama
ypatingu pagreičiu pasieks pribloškiantį proveržį,
todėl po laiko trumpybės gaisras lengvai taps
neužgesinamu ir po keleto dienų, pasibaigus dūmams
iš pelenuose užsibaiginėjančių žarijų rusenimo,
buvęs miškas taps bevardžiu keliolikos kvadratinių ko nors
plotu, laukiančiu per save skersai išvaikščioto takelio,
dalijančio plotą pusiau.

Štai dideli debesys iš niekur – įdomu koks jų storis?,
jokio plyšio, tik slenka žemai ir pila lietų su
palengvėjimu, ir per vieną akimirką
gaisringumas nieko nereiškia – lyg pirma
persigalvojimo dalis, ir taip gera įsivaizduoti,
samanas nokstančias ir sirpstančias, o
kvapas nušluosto dulkes nuo
lygybės ženklo tarp savęs ir
Švaru Plius Gryna, kur aiškumo perpildytomis raidėmis
parašytas adresas: miško rajonas,
miško gatvė, numeris miškas.

Tai galėjo nutikti metą, vadintiną Prieš Tai.
Vieną iš tokių. Jokiu būdu metą Po To.
Tai galėjo apskritai nenutikti.
Tai galėjo nutikti n kartų mažesniu masteliu –
galima sakyti Beveik Dėmesio Kreipti Neverta,
galima sakyti Įsiminti Neverta,
verta tikėti, kad jei pasikartos, tai nors ne labiau,
smėlio rajone smėlio gatvėj numeris akmuo.