Atostogų namukas

ATOSTOGŲ NAMUKAS


Namelių būna visokių. Būna visai mažyčių žaislinių namukų, kuriuose gyvena mergyčių lėlės. Būna milžiniškų dangoraižių, kuriuose sėdi dažniausiai protingi  žmonės ir bando spręsti  problemas. Būna daugiaaukščių daugiabučių, kuriuose žmonės gyvena kaip paukščiai narveliuose. Dar būna namelių paukščiams. Būna nedidelių medinių trobelių, kuriose gyvena vieniši seneliai. O būna gražesnių trobelių, kuriose gyvena seneliai su vaikais ir anūkais. Dar būna pasakų namelių ant vištos kojelės. Namelių, kur karaliai pėsti vaikšto. Yra net vienas namelis, kuris turi spalvoto stiklo langelį su ratukais. Tikrai tikrai.
Šis buvo atostogų namukas. Nedidelis, beveik visai naujas rąstinis namukas ant ežero kranto. Jame buvo du kambarėliai, virtuvėlė. Židinys. O iš šono pristatyta pirtelė. Namelis niekada neturėjo nuolatinių gyventojų – juk buvo atostogų namukas. Žmonės jame visą laiką keitėsi. Vieni poilsiautojai atvažiuodavo savaitei, kiti tik savaitgaliui, dar kiti išvis vienai dienai. Vieną kartą močiutė su dviem anūkais gyveno beveik visą mėnesį. Namukas nė kiek neišgyveno, kad žmonės taip dažai keičiasi – jam buvo linksma matyti vis kitus veidus, klausytis vis kitokių kalbų ir buvo smalsu  kiekvienąsyk  laukti naujų poilsiautojų. Viena kompanija labai pamėgo šį atostogų namuką ir sugrįždavo pas jį po kelis kartus per mėnesį. Namukas jau laukdavo jų. Tai buvo  trys poros - tokio amžiaus, kad vaikai jau dideli, o anūkų dar niekas neatveža. Patys tie metai keliaut ir ilsėtis. Dienos metu poilsiautojai eidavo prie ežero, žvejodavo, žaisdavo badmintoną ir kortomis. O vakare atsisėsdavo pailsėti ir pavakaroti pavėsinėje prie pat namelio. Linksma tai buvo draugija. Ypač ji linksmėjo vakarais, kai iš taurių ir bokalų gerdavo rausvus ir nerausvus gėrimus. Moterys dažniausiai gerdavo iš taurių, o vyrai po truputį tuštindavo bokalus. Ir kalbėjo vis linksmiau ir garsiau. Pradžioje kalbėdavo kas nors vienas, o kiti klausydavo, Po to jau kalbėdavo dviese, po to trise... Kai saulė nusileisdavo, kalbėdavo visi vienu metu. Ir niekas nesipykdavo, niekas vienas kito  net nesiklausydavo. Moterys daug juokdavosi, o vyrai sugebėdavo išspręsti pačias svarbiausias pasaulio problemas. Iki kito ryto. Tokia tai buvo kompanija.
Namukas gyvenimą stebėjo per langelius. Per priekinį patį didžiausią langą matėsi visas kiemas. Jis buvo gražus – visada lygiai nušienauta pieva, kiek toliau laužavietė apdėta akmenimis, medinė pavėsinė su staliuku ir suolais. Vakarais visas gyvenimas ir virė toje pavėsinėje. Per šoninį langelį atostogų namukas galėjo matyti sporto aikštelę. Ten poilsiautojai žaisdavo tinklinį, badmintoną, krepšinį. Kartais jauni stiprūs vyrukai surengdavo tikras azartiškas rungtynes! O kartais kokia senelė nevikriai mėtydavosi kamuoliu su vos ant kojų stovinčiu bambliu. Per kito šono langelį nedaug matėsi – vaizdą užstojo pristatyta pirtelė. Bet langelio krašteliu jis galėjo stebėti vaikų žaidimų aikštelę. Supynes, čiuožyklas, smėlio dėžę. Gal dar kas nors buvo, bet langelio krašteliu nesimatė.
Buvo dar vienas langelis. Bet pro jį matėsi tik sudžiūvę krūmai, šabakštynai ir išgeltę meldai. Namukas žinojo, kad toje pusėje yra ežeras. Į jį nuo šlaito per visai nedidelį miškelį vedė gana statūs laiptai. Namukas galėjo matyti tik tuos laiptus. Ir tai vos vos. Žinoma, jis labai norėtų pamatyti ežerą. Parėję poilsiautojai tik apie jį ir kalbėdavo. Koks jis gražus. Koks platus. Kiek daug žuvies.
-O, šiandien vanduo – kaip arbata! – šūkteli įlėkusi paauglė mergaitė. Ir namukas už tų krūmų įsivaizduoja ežerą kaip didelį didelį puodelį garuojančios arbatos. Apaugusį medžiais ir krūmais.
-Na ir karšta šiandien prie ežero – tikra pirtis! – atsidusdavo kokia pagyvenusi ponia. Namukas gerai žinojo, kas yra pirtis – jis  prie to milžiniško arbatos puodelio bandė priderinti pirtelės suolus ir įkaitusių akmenų krūva. Nenuostabu, kodėl tame puodelyje arbata visada garuodavo.
-Kad tik pamatytumėte! Koks šiandien saulėlydis! Lyg ežero gale milžiniškas laužas degtų! – aikčiojo įsimylėjėlių porelė. Ir atostogų namukas jau matė gražią židinio ugnelę  milžiniško karštos arbatos puodelio gale.
Jis susikūrė savo to nematyto paslaptingo ežero vaizdą ir per daug neliūdėjo, kad pro langą mato tik išdžiūvusius krūmus ir šabakštyną. Gyvenimą už tų krūmų jis įsivaizdavo ir tai buvo net įdomiau.
Vieną kartą namuke apsigyveno neįprasti poilsiautojai. Visai vasarai. Tai buvo moteriškė ir mergaitė. Mergaitę į namelį įvežė kėdėje su dideliais ratais. Ir ji liko sėdėti toje kėdėje. Mama atnešė molbertą, dažų, mergaitę privežė prie pagrindinio priekinio lango. Ir namukas pamatė, kaip ant popieriaus lapo atsiranda pieva, laužavietė, pavėsinė. Ne iškart, bet po kelių dienų jis pamatė tą patį vaizdą, kurį pats stebėdavo pro langą. Bet ne visai tokį – mergaitė tai matė kitaip – ryškiau, sodriau. Mergaitė niekada nesikėlė nuo kėdės. Nebent vakare ji atsargiai privažiavusi su savo vežimėliu prie lovos į ją persikeldavo. Ryte ji vėl būdavo savo kėdėje su dideliais ratais. Pradžioje atostogų namukas bandė gailėtis mergaitės, bet kažkaip neišėjo – ši visuomet šypsojosi, visuomet buvo linksma. Laiminga. Kodėl reikia gailėtis laimingų žmonių?
Mama mergaitę kasdien išveždavo į lauką. Ir kasdien namukas pamatydavo naują paveikslą. Jau buvo nutapyti visi poilsiavietės kampukai. Ir namukas girdėjo, kaip mergaitė nori pamatyti ežerą. Bet vienai mamai buvo per sunku ją nuvežti stačiais laiptais. Tiesiog neįmanoma.
Tada atvažiavo šeimininkas ir ilgai kalbėjosi su mama. Šeimininkas truputį pyktelėjo. Tuomet truputį pyktelėjo mama. Galop jie abu šypsojosi. O kitą dieną atvažiavo keli darbininkai ir prasidėjo darbai – visą dieną vyrai pjovė išdžiūvusius krūmus, pageltusius meldus ir visą šabakštyną.  Ir ežerui palaipsniui vėrėsi nematytas vaizdas. Ežeras... Ne, tai nebuvo milžiniškas garuojančios arbatos puodelis... Nebuvo nieko panašaus į pirtelės akmenų krūvą. Tai buvo nematyta ir nuostabu! Ir tik į ežerą besileidžianti saulė, buvo panaši į didelę raudoną ugnį.  Mergaitė šypsojosi. Juokėsi. Ji paėmė teptuką, dažus ir ta raudona saulė po truputį pradėjo leistis į ežerą jau jos paveiksle. Namukas negalėjo atsistebėti.
Kitą rytą ežeras jau buvo visai kitos – apšviestas saulės ir pilnas paukščių. Po to atėjo žmonės  ir išsiyrė su valtimi į ežero vidurį. Po to atėjo mamos su vaikais. Tai turbūt buvo kitų atostogų namukų gyventojai. 
Mergaitė kelias dienas nesitraukė nuo naujai atsivėrusio vaizdo. Ji tyliai stebėjo ežerą. Po to šypsodama tapė.
Vieną vakarą ji sušuko:
-Mama! Pažiūrėk! Aš pajudinau kojų pirštų galus! Vos vos, bet pajudinau pati! Mama  žiūrėjo ir šypsojosi. Ji matė, kaip vos vos sujuda pirštai. Ji labai norėjo tai matyti.
-Pamatysi, per Kalėdas aš atsistosiu!
-Atsistosi.
Kažkaip greitai praėjo ta vasara. Ir mergaitei, ir atostogų namukui. Ežero vanduo tamsėjo, saulė vis anksčiau nusileisdavo ir vėliau patekėdavo. Rytai darėsi vis šaltesni. Ežero vandeny vis mažiau buvo paukščių ir visa daugiau nukritusių lapų. Poilsiautojai paliko ir ežerą, ir namuką.
O atostogų namukas liko laukti kitos vasaros. Kaip visuomet. Bet dabar labiausiai jis laukė ne linksmosios kompanijos. Jis laukė mergaitės. Mergaitės, kuri nešina dažais ir teptukais bėgs per žalią pievą, striksės laiptais prie ežero palydėti raudonos kaip milžiniškas laužas saulės.