Tamsos apsupta. Penktas skyrius.

Deimonas nekviestas kitą rytą įeina į mano miegamąjį kaip tik tuo metu, kai esu įpusėjusi savo meditaciją, ir visai išblaško mano mintis.  Iš pradžių jis nejaukiai stovi prie durų ir atrodo visai netinkantis čia su savo sargybinio uniforma ir kardu prie šono. Jis atsargiai apžiūri mane tiriančiomis akimis. Nežinau, ką jis manyje mato. Gal išvargusią moterį. Gal persigandusią moterį.

- Kaip jautiesi? - klausia jis.

Atsidūstu ir pakylu nuo žemės pasiimti savo šydo.

- Geriau, nei vakar, - atsakau.

Deimonas stebi kiekvieną mano žingsnį. Užsidėjusi šydą aš palengva išeinu iš savo miegamojo ir einu pilies koridoriais toliau, o jis greitai atsiranda man prie šono ir eina kartu.

- Atleisk, kad aš tavo akivaizdoje taip... - pradeda Deimonas, bet aš jį pertraukiu.

- Aš susijaudinau ne dėl tavo veiksmų. O dėl to vyro. Nesuk sau dėl to galvos.

- Na, tuomet atsiprašau už tai, kaip su tavimi kalbėjau važiuojant atgal. Buvau tikrai per daug šiurkštus. Tu nenusipelnei išgirsti tokių žodžių.
Pažvelgiu į jį.

- Tu nieko blogo nepasakei. Nieko, kas nebūtų tiesa, Deimonai. Pamiršk tai, gerai?

Deimonas nieko neatsako, tik ir toliau sunerimęs žiūri man į akis. Jo žvilgsnis net per šydą svilina mano veidą.

Iš jo veido išraiškos ir veido tono man tampa aišku, kad jis visą naktį galvojo apie tai, kas nutiko vakar. Bet man jau geriau. Taip ir noriu jam pasakyti. Kaip jam tai pasakyti?

Po pusryčių karalienė vėl prašo manęs pas ją apsilankyti. Ji klausinėja apie mano magiją, geranoriškai prašo bent kažką išburti, galbūt manydama, kad jos motiniškoje akivaizdoje mano galios pagaliau pasirodys. Žinoma, man kaip visada nieko nepavyksta paburti. Net menkiausio dalyko. Jaučiuosi beviltiška. Beprasmiška. Kokia nauda iš šventosios, kuri negali burti ir neturi magijos? Kam ji tokia reikalinga?

Pasak Mildred, vakarykštis atsitikimas tikrai nepadėjo mano protui atsigauti ir gali būti, jog tam, kad atgaučiau savo magiją, man prireiks dar daugiau laiko. O aš vis labiau pradedu manyti, kad tas laikas niekuomet neateis. Visą dieną paskui mane sekantis Deimonas pastebi mano nerimą ir liūdesį. Jis vis meta mano pusėn vieną kitą paguodžiantį žvilgsnį. Bet net nuo to nepasijuntu geriau. Kokia prasmė man išvis ir toliau ką nors daryti? Kokia prasmė man toliau treniruotis, jeigu vis tiek nieko nepavyksta padaryti?

Po pietų nebeištvėrusi keliauju atgal į savo miegamąjį ir griūvu į lovą. Man iš paskos nusekęs Deimonas stovi, kaip ir vakar, mano lovos galvūgalyje ir sunerimęs stebi mane.

- Argi tu neišeisi? - klausiu jo.

Mano sargas papurto galvą.

- Nemanau, kad protinga dabar tave palikti vieną.

Atsidūstu. Tada pamoju jam į fotelį.

- Na, tada jauskis kaip namie. Prisėsk, - sakau.

Tačiau Deimonas tik stovi vietoje ir gerą minutę manau, kad taip ir liks stovėti, bet galiausiai išgirstu jo žingsnius, artėjančius prie manęs. Jis atsisėda. Aš užmerkiu akis ir stengiuosi atsipalaiduoti. Nieko nebenoriu. Visiškai nieko.

Kai po akimirkos atmerkiu akis, esu apsupta tamsos. Nieko nematau. Tamsa yra aplink mane. Tamsa yra manyje. Ir aš pati esu tamsa. Net nebegaliu suvokti, ar egzistuoju. Po savimi jaučiu minkštą pagrindą, bet tamsoje mano protas taip išsidraikęs, kad aš nebegaliu mąstyti. Vien tamsa. Visur vien tamsa.

Tamsusis sugrįžo atlikti tai, ko jam nepavyko padaryti praėjusį kartą.
Išgirstu riksmą. Tamsa taip mane dezorientuoja, kad tik po kurio laiko susivokiu, kad tai aš rėkiu. Girdžiu kažką per savo pačios rikssą šaukiant mano vardą. Tada kažkokius krebždesius. Akimirksniu tamsa dingsta ir jos vietą užima tokią akinanti šviesa, kad esu priversta užsimerkti. Nežinau, ar tai blogiau, ar geriau. Riksmas vis dar veržiasi iš mano lūpų.

Jaučiu, kaip kažkieno rankos apsiveja mane per liemenį, o balsas į ausį šnabžda raminamus žodžius. Tai vyriškos rankos; vyriškas balsas. Jausena tokia netikėta, kad aš net aikteliu ir iškart atsimerkiu. Pamatau mane apglėbusį Deimoną, kurio veidas buvo beveik prie pat mano, o juodos akys atrodė išsigandusios.

- Kalipse, tau viskas gerai, tau prisisapnavo... - sako jis.

Bet aš nieko nesapnavau.

- Neliesk manęs, - be kvapo liepiu jam. - Tu negali manęs liesti.

Tačiau atrodo, kad Deimonui tai nė motais, jis vis dar manęs nepaleidžia. Viena jo ranka pakyla ir beveik liečia mano skruostą, kai aš grubiai įremiu savo delnus jam į krūtinę ir bandau atstumti; jausmas toks neįprastas ir toks neteisingas, kad jaučiu fizinį nemalonumą. Deimonas akimis bando surasti mano žvilgsnį, kol aš beviltiškai bandau nustumti jo kūną nuo savęs ir agresyviai vengiu jo akių.

- Kodėl taip padarei... - verkdama klausiu. - Kodėl išjungei šviesą...

- Atleisk man, - sako Deimonas, bet jo balse nesigirdi gailesčio. - Maniau, kad tau tai padės...

- Kaip man tai gali padėti? - piktai paklausiu. Tik po to suprantu, kad šaukiu.

Mano kambario durys vėl atsidaro ir pro jas įpuola Mildred. Pamačiusi prie manęs lipte prilipusį Deimoną ji prieina arčiau ir apkabina mane iš kitos pusės.

- Sancta Calipse, kas jums nutiko? - klausia ji, bandydama atgniaužti Deimono rankas nuo mano liemens. Galiausiai jis pasiduoda.

- Deimonas išjungė šviesą... Aš pabudau ir... viskas buvo tamsa... vien tamsa.

Sukūkčioju. Deimonas sunerimęs stebi mane. Bet jo žvilgsnis tiriantis ir smalsus. Jame nė lašo gailesčio. Jis aktyviai kažko ieško mano akyse, mano veide, mano kūne. O aš tegaliu verkti.

- Argi ji tau nesakė, kad negali miegoti tamsoje? - piktai Deimono klausia Milidred. Jis tik gūžteli pečiais.

- Gal kažką ir minėjo, - atsainiai taria. - Bet aš nepagalvojau, kad ji reaguos taip prastai.

- Tai gal laikas pradėti galvoti, - piktai nukerta Mildred ir priglaudžia mano galvą sau prie krūtinės.

Matau, kaip įsitempia Deimono žandikaulis. Mildred laukia, kol nusiraminsiu, ir tada pasako, kad šiandien negalės likti su manimi. Ji išeina. Lieku viena su Deimonu. Mano veidas vis dar išvagotas ašarų.

- Tu tai padarei tyčia, - sakau jam. Ne klausiu, o teigiu.

Deimonas net nesiruošia man prieštarauti.

- Maniau, kad tamsa tėra nedidelė tavo baimė. Maniau, kad gal ji padės tau... prisiminti. - Man tapo aišku, kad jis iš tiesų tuo tiki. - Deja, nieko neįvyko.

Jis atrodo nusivylęs. Nežinia, kodėl dėl to pasijuntu dar prasčiau.

Jaučiu, kaip virpa mano lūpos, kai rengiuosi rūbus ir užsidedu šydą. Apsirengusi einu iš kambario, per rūmus į lauką ir takeliu į sodą, visą laiką jaučiu, kaip man už nugaros eina Deimonas, bet nieko jam nesakau, net negaliu į jį pažiūrėti. Vis dar jaučiu karštį tose savo kūno vietose, kurias lietė jo tvirtos rankos. Sudrebu vien prisiminusi jo karštą kvėpavimą ant savo veido.

Jam nereikėjo manęs liesti. Taip negalima. Taip negerai.

Kad ir kaip keista, bet jo prisilietimas man nebuvo šlykštus. Veikiau vertė jaustis saugia.

Ateinu į tą pačią sodo vietą, kur visuomet treniruoju savo magiją. Darau tą patį, ką įprastai - nusiimu šydą, nusiaunu batus ir įkišu kojas į maloniai vėsią upelio srovę. Ištiesiu vieną ranką sau virš galvos, o kitą priešais save. Kaip visada tikiuosi, kad nieko nenutiks.

Tik staiga iš priekyje ištiestos rankos ima sklisti saulės spinduliai.

Iš netikėtumo aikteliu ir magiją iškart mane apleidžia. Bet aš pakartoju judesį ir pabandau burti iš naujo. Vėl pasirodo geltoni spinduliai.
Pirmą kartą per daugelį dienų mano veide pasirodo tikra šypsena. Džiaugsmingai atsisuku į Deimoną ir matau jo nustebusį veidą. Bet jis ne per daug nustebęs. Daug mažiau už mane. Galbūt dėl to, kad kai aš netikėjau savo gebėjimais, jis jai visuomet tikėjo.

Džiaugsmingai nusijuokiu, o Deimonas, lyg užhipnotizuotas žvelgdamas į mano spindulius, prieina prie manęs, sakau:

- Pagaliau galiu tau įrodyti, kad iš tiesų esu šventoji.

Mano sargas vis žvelgia į šviesą mano rankoje.

- Tu nuostabi, - sušnabžda. - Bet aš niekada tuo ir neabejojau, Kalipse. - Tuomet jis lyg per prievartą pasuka galvą į mane ir mudviejų žvilgsniai - juodos akys ir rožinės akys - susiduria ir susilieja. - Gal kurį laiką nieko Mildred apie tai nesakyk.

Nesuprantu, kodėl jis to manęs prašo. Bet tuo pat metu kažkas manyje atsisako jam paprieštarauti. Kurį laiką mano magija turėsi būti tik mudviejų paslaptis.