Rašyk
Eilės (77860)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pasak karalienės, dabar jau pats laikas man išeiti į žmones. Nors taip ir neatgavau savo magijos. Nors vis dar nesugebu nieko išburti. Nors tiems žmonėms neturiu ko parodyti. Tačiau, pasak karalienės, reikia parodyti žmonėms jų šventąją, kol jie dar nenustojo ja tikėti. Arba, tiksliau, parodyti jiems, kad jų šventajai viskas gerai.

- Manau, praėjo jau pakankamai laiko, mieloji, - sako jai karalienė. - O dėl savo magijos nesijaudink. Žmonėms nerūpi blizgučiai. Jiems rūpi tu, jų šventoji, ta, kuriai jie kas rytą ir kas vakarą meldžiasi.

Mes trise, kartu su Mildred, sėdime karalienės kambaryje, jos svetainėje. Karalienė rašo laiškus ir kartas nuo karto pakelia į mane akis.

- Karietos bus paruoštos vidurdienį. Užteks laiko pasiruošti, mieloji Kalipse?

Linkteliu ir nusišypsau. Jaučiu, kad pasiilgau vietinių žmonių ir jų meilės bei atsidavimo. Galbūt to man ir trūksta iki viso potencialo pasiekimo.

- Žinoma, jūsų didenybe, - sakau.

Mildred paima mane už parankės ir šypsodama patraukia kartu prie durų, tačiau karalienės žodžiai ją sustabdo.

- Mildred, tu su šventąja šį kartą, deja, nevažiuosi. Su ja bus jos nuosavas asmens sargybinis, be to, kartu važiuos geriausi kariuomenės vyrai, tad tu ten būsi nelabai reikalinga, atleisk už tokį pasakymą. Bet man tavęs reikia čia.

Mildred žiūri tai į mane, tai į karalienę. Aš nieko nesakau.

- Bet, jūsų didenybe, ar ne svarbiau būtų kuo didesnė apsauga... Juk sancta Calipse vyks už rūmų ribų...

Karalienė į jos žodžius numoja ranka.

- Dėl to nesijaudink, Mildred, Kalipsė bus visiškai saugi. Patikėk manimi, aš jos neapsaugotos niekur neišleisčiau.

Bet Mildred niekaip negali paleisti mano rankos. Ji lydi mane iki pat karietos ir dar padeda į ją įsėsti. Deimonas tuo tarpu jau pasibalnojęs arklį ir vaikšto aplink, žvalgosi. Nors aš žinau, kad pavojaus nėra. Jis jos raitas už mano karietos, kurioje važiuosime kartu su Ilja. Ilja vyksta kartu, kadangi neretai vietiniai žmonės mėgsta man duoti maisto. Ilja čia tam, kad niekas manęs nenunuodytų. Mildred uždaro karietos duris ir ilgesingai pamojuoja, kai išvažiuoju pro vartus. Man net pasidaro gaila ją tokią palikti.

Karietoje, dar besišnekant su Ilja, bandau paburti kažką, kad ir kokį mažmožį, kad ent būtų ką parodyti žmonėms. Bet, kaip visada, man nieko nepavyksta. Ilja mato mano pastangas ir liūdnai linguoja galva.

- Šviesiausioji, tik nenusiminkite, žinau, kad greitai jums vėl pavyks burti...

Mandagiai jam nusišypsau. Man visi taip sako. Bet kuo toliau, tuo mažiau tuo tikiu. Net šviesoje atrodo, kad manyje esanti tamsa ėda mane iš vidaus. Kad nebėra nieko, jokio vaisto, jokio išganymo, kuris mane galėtų išgelbėti nuo pražūties. Kasdien vis labiau tikiu, kad tai ta tamsa manyje atima iš manęs galias.

Atvažiuojame į jaukų miestelį, kur dabar pats turgaus metas ir kurio aikštėje dabar susirinkę daugiausiai žmonių. Deimonas jau prie karietos durų dar nespėjus jai pilnai sustoti. Jis ištiesia ranką, kad padėtų man išlipti, bet aš jos nepaimu. Man vis atrodo, kad mano sargas nori mane paliesti, galbūt vien tam, kad aš nebebijočiau svetimų žmonių prisilietimų. Bet aš vis primenu sau, kad taisyklės yra taisyklės. Išlipu pati ir apsižvalgau aplink, matau daugybę žmonių - senų, suaugusių, vaikų, kurie perka, parduoda, žaidžia, dainuoja. Ir pasijuntu bent kažkiek geriau. Šis jausmas keistai pažįstamas. Šis jausmas tikras.

Mes pasileidžiame per turgų. Deimonas eina šalia manęs, o Ilja priekyje mūsų, ragauja viską, ką man siūlo miestelio žmonės. Beveik visą kelią mus lydi bent mažas pulkelis žmonių aplinkui.

- Ar nesijaučiate blogai dėl to, kad Ilja ragauja jūsų maistą? - paklausia Deimonas.

Žinoma. Jis grįžo prie mandagios daugiskaitos. Gal taip ir geriau.

- Ką? - perklausiu. Negi turėčiau pavydėti maisto?

- Na, jei jums išties kažkas duotų užnuodytą maistą, jūsų šviesenybe, ir Iljai tektų pirmam jo paragauti. Na, tada jis mirtų. Ar nesijaučiate blogai tai žinodama?

Krūtinėje man lyg adata skausmingai smilkteli kaltė. Žinoma, aš apie tai galvojau. Žinoma, kad jaučiuosi kalta. Dėl daugybės dalykų jaučiuosi kalta. Tokia kalta, kad...

Viena maloniai besišypsanti moteris nusilenkia man ir per šydą matau, kaip ištiesia ir įduoda man vaisių krepšį. Tyliai padėkoju ir perduodu vaisius Iljai. Tuomet pažvelgiu į Deimoną. Iš jo veido išraiškos suprantu, kad tylėjau labai ilgai.

- Taip. Jaučiuosi kalta, - pagaliau atsakau ir nusuku akis, stengdamasi išvengti tiriančio savo sargo žvilgsnio.

Jis žvelgia į mane dar keletą minučių, kol mes toliau einame turgaviete ir kol dar keletas žmonių prieina prie manęs, pasisveikina, primena, kad meldėsi man ir džiaugiasi, jog pagaliau sugrįžau namo. Kai pagaliau nebejaučiu savo pakaušyje Deimono žvilgsnio, lengviau atsidūstu.
Prieiname prie duonos, bandelių ir riestainių prekystalio. Už jo stovi geraširdiškai atrodantis vyras. Jis maloniai pasisveikina su manimi, o Iljai paduoda pilną maišą bandelių, kurias jis galės išragauti. Deimonas stovi man iš kairės ir įdėmiai žvalgosi aplinkui. Staiga išgirstu keistą krebždesį kairėje pusėje. Kažkas šaukia nesuprantamus žodžius. Pasuku galvą ir pamatau manęs link bėgantį jauną vyrą, kurio rudi plaukai išsidraikę į visas puses, o šviesios akys paklaikusios. Atrodo, kad jis bėga ne į mane, o nuo kažko.

- Tu ne šventoji! - rėkia jis. - Tu pilna tamsos! Tik dar viena karalienės kekšė!

Klystu. Vyras bėga tiesiai į mane. Jo rankoje pastebiu gerokai aprūdijusį durklą. Jis tikrai lekia vedamas ne geriausių ketinimų mano atžvilgiu.
Tuo tarpu Deimonas ramiai išeina į priekį, savo kūnu užstodamas mane. Išsitraukia kardą. Jo judesiai staigūs ir tikslūs. Vyras dar kažką rėkalioja, matau judant jo lūpas pro Deimono petį. Pagaliau jis pribėga ir vos neatsitrenkia į Deimoną. Mano sargas jį sustabdo, nors paklaikęs vyras ir grumiasi, bandydamas prisibrauti prie manęs, jis įgudusiu rankos judesiu suima vyrą už gerklės. Aikteliu, kai Deimonas nukreipia savo kardą tiesiai vyrui į krūtinę.

- Ne, Deimonai, nežudyk jo! - girdžiu save surinkant, bet mano pačios balsas man svetimas.

Vis dėlto mano žodžiai priverčia Deimoną stabtelėti. Jis pažvelgia sau pro petį į mane, vis dar gniauždamas išprotėjusio vyro gerklę. Tasai vyras žiaukčiodamas gaudo orą, jo akys išsprogusios. Maldaujamai pažvelgiu į Deimoną. Jo juodos akys verte veria mane. Galų gale jis nusviedžia vyrą ant žemės. Prie jo pribėga kiti miestelio vyrai ir, suėmę iš visų pusių, išveda iš mano regos lauko. Deimonas prieina prie manęs ir jo uniformos klostė prasilenkiant prisiliečia prie mano baltos suknelės krašto. Suvirpu visu kūnu.

- Mes išeiname, - sako Deimonas.

Nedrįstu ginčytis, tik nuseku jam iš paskos. Tačiau dabar Deimonas įsėda į karietą kartu su manimi ir Ilja. Aš vis nenustoju drebėti.

Tu ne šventoji!

Tu pilna tamsos!

Deimonas visą kelią namo nenuleidžia nuo manęs akių. Jo žvilgsnis tiriantis, susinervinęs ir piktas - paskutiniosios emocijos jo akyse dar nesu mačiusi. Jis aiškiai labai piktas. Nedrįstu į jį pakelti akių.

- Kodėl neleidai man jo užmušti? - staiga paklausia Deimonas.
Jo balsas skamba taip, kaip atrodo jo žvilgsnis - piktas ir susierzinęs. Pagaliau pažvelgiu į jį.

- Jis nenusipelnė mirti... - sumurmu.

Deimonas prunkšteli. Tai toks keistas garsas, kurio nesu pratusi iš jo girdėti, kad man net pašiurpsta oda.

- Ar bent įsivaizduoji, ką jis būtų tau padaręs, jei būtų galėjęs prieiti bent per žingsnį arčiau?

Papurtau galvą ir sunkiai nuryju seiles. Nebegaliu atlaikyti savo sargo žvilgsnio. Nudelbiu akis į savo rankas. Jos vienintelis dalykas, kurių tikrumu neabejoju. Skausmingai laukiu to, ką jis toliau pasakys, bet, dėkui deivėms, jis nieko nebesako. Kažin, ar sugebėčiau ištverti tuos jo žodžius. Mano protas piešia ir taip pakankamai detalius paveikslus.

Pagaliau privažiuojame karalienės rūmus. Aš pirmoji išlipu iš karietos ir mane iškart supykina. Tenka nusiimti šydą, kad galėčiau išsivemti, o Deimonas didvyriškai mane užstoja nuo kitų rūmų gyventojų akių. Išsivemiu kažkur šalikelėje ir keletą akimirkų dar klūpau ant kelių. Žinau, kad išsitepiau savo baltą suknelę. Bet dabar man tai nė motais. Deimonas sunerimęs stebi mane ir jau tiesia ranka mane suimti, tik staiga iš kitos pusės pajuntu mane apglėbiančias švelnias moteriškas rankas.

- Sancta Calipse, kas jums nutiko?!

Mildred. Tačiau aš nieko negaliu jai atsakyti, tik įsikniaubiu veidu jai į krūtinę ir pravirkstu. Girdžiu Deimono balsą:

- Turiu pasikalbėti su karaliene.

Kitą akimirką mes jau karalienės kambaryje. Akies krašteliu pastebiu, kaip ji pakelia galvą nuo savo laiškų, o pamačiusi mane Mildred glėbyje išplečia akis. Deimonas jai paaiškina, kas nutiko. Karalienė prieina prie manęs ir apkabina iš kitos pusės.

- Ak, mieloji, man taip gaila...

Girdžiu priekaištingą Mildred toną:

- Sakėte, kad ji bus saugi.

Deimonas:

- Ji ir yra saugi. Ji nenukentėjo. Tik yra ištikta šoko.

Galiu įsivaizduoti, kokį žvilgsnį Mildred meta į Deimoną.

Karalienė:

- Ką sakė tas vyras? Ko jis norėjo?

Deimonas:

- Pavadino ją... karalienės kekše.

Tyla. Tada vėl kalba karalienė:

- Tikriausiai koks anarchistas Tamsiojo garbintojas, kuriam gaila, kad jis nepribaigė mano brangiausios šventosios Kalipsės. Visur atsiranda bent po vieną tokį.

Karalienė švelniai glosto mano plaukus. Šydas liko pamestas kažkur lauke ar rūmuose. Dabar jau nebeprisimenu.

- Ak, mano brangiausioji Kalipse, tu nenusipelnei šitiek kančių... - šnabžda man karalienė. - Ir viskas per tą Tamsųjį...

Deimonas atsikrenkščia.

- Manau, kad reikėtų ją nuvesti į lovą. Kažin, ar ji dar galės ką nors... padaryti.

Karalienė:

- Žinoma, žinoma...

Kažkas beveik tempte nutempia mane į kambarį ir paguldo į lovą. Aišku, tai Mildred. Bet jaučiu ir Deimono buvimą. Lyg per miglą matau jį stovintį prie savo lovos galvūgalio. Jo juodos akys žibėte žiba. Stebiu, kaip Milidred beveik per prievartą išstumia jį iš mano miegamojo.

Deimonas nenori išeiti. Jis nori likti su manimi.

Tokia paskutinė mintis prieš man nugrimztant į tamsą.
2022-06-08 18:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-21 21:15
Gestax
na, senokai bekomentavau, bet visų pirma skaitau ir matau prieš porą savaičių matytą serialą netflixe :) apie "šventasias" visokias kur turejo pasauliui rodyti fokusus. Na kas link kurinio trūksta originalumo ir pačio paprasčiausio įdirbio visų pirma apsispręskite dėl pasaulio veiksmo vietos, ir laiko, pagooglinkit kokie ten vardai tuo laiko tarpu buvo, nekurkite personažų su  vardais kurių nesuprantate, ty rašote apie karalienes pilis ir tt tai vardai, "kalvis", drąsusis jautis, plepys, ar tinginys, išsiverskite i jus reikiama kalba ir turėsite bent jau tinkamus vardus herojams. Jeigu pasaulis ne šis tai sugalvokite savus neįprastus vardus, pamirškite populiarius vardus kuriuo galbut norite pavadinti savo sunu, tai tiesiog kvaila. kuriant pasaulį turėkite aišku stuburą, pradia kuri paaiškina ir apibrėžia pasaulio santvarką ir taisykles, tašką A nuo ko prasideda problema, pati problema ir taškas Z kur turite atkeliauti išsprendę problemą, pamirškite serialus filmus ir viska ka matete, ten kitų žmoniu nukopijuoti pasauliai su ju taisyklėm ir problemom, jeigu manot kad esat kieta, pabandykit kokia šonine problema sakykim žiedu valdove aprašyti, ir suprasit kad reikia daug pavargti kad isipaišyti i Tolkino pasaulį ten tiek visko reikia žinoti. todėl kurkite tokius pasaulius kurie jums suprantami, galit kurti net mažesnes erdves kurios jau ryškiai yra jūsų galvoje ir ten vedžioti savo veikėją nuo A iki Z, susiplanuokite siužeto vingius, susiplanuokite kelis veikiančius asmenis su plačiau atskleistomis ju asmenybėmis ir pirmyn i kelia ;) neapsikraukite spiečiumi dialogų tiesiog isijauskite i veikėją, abejoju ar vieuose savo pokalbiuose naudojate tiek daug kalbos vingrybiu, dialogai turi buti informatyvus ir trumpi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-22 14:55
Aihara
[quote]Pasak karalienės, dabar jau pats laikas man išeiti į žmones. Nors taip ir neatgavau savo magijos. Nors vis dar nesugebu nieko išburti. Nors tiems žmonėms neturiu ko parodyti. Tačiau, pasak karalienės, reikia parodyti žmonėms jų šventąją, kol jie dar nenustojo ja tikėti. Arba, tiksliau, parodyti jiems, kad jų šventajai viskas gerai.[/quote]

Tačiau kas tai per magija ir kam ji naudojama? Kokia yra jos, kaip šventosios, rolė? Koks yra jos santykis su karaliene?

Ir kas ta Mildred?

Be to, ne visi nuodai veikia iš karto. Pavyzdžiui, užvalgius baltųjų musmirių nusibaigsi tik po savaitės. Tad nuo jų joks maisto ragautojas negalėtų apsaugoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-10 05:00
Kaimo japis
Koks pareiškimas pirmam sakiny. Vajėtau...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-09 22:21
Viesulinė
Gal naujokei nedrąsu vertinti kitus.
O dėl jos pačios kūrybos-man atrodo, kad daug pasikartojimų, ištęsti šventosios apmąstymai apie tai, kas jai nutiko. Tačiau, skaitant norisi sužinoti, kas bus toliau.
Gerai, kad dalys keliamos be ilgų pertraukų, todėl galima sekti visą kūrinį.
Autorei sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-09 14:02
Vabhis
Pagrindinė svetainės "rašyk" šviesa yra dėmesys, kurį svetainės lankytojai dalija kitiems autoriams ir jų kūriniams. Pasitaiko tokių objektų, kurie šviesą tik sugeria ir jos beveik neatspindi.

Jeigu norėtumėte sulaukti dėmesio savo tekstams, geranoriškai patariu: pabandykit dėmesio padalinti - kitiems fantatikos skyrelio tekstams, kitiems prozos, šiukšlių dėžės tekstams arba konkurso, kuris dabar vyksta tekstams. Pamatysite, tada ir jus daugiau komentuos ir pagirs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą