XRC-2 (6)

Administracinis valdymo centras
03: 40

– Kokia situacija? – vos įžengęs į erdvią valdymo centro patalpą Kordelas kreipėsi į budintį pavaduotoją.
Penktą dešimtį perkopęs vyriškis stovėjo pasirėmęs į stalą ir per sėdinčio operatoriaus nugarą spoksojo į holografinį ekraną. Išgirdęs sodrų viršininko balsą jis pakėlė akis ir apdovanojo Kordelą nustebusiu žvilgsniu.
– Medikų komanda kaip tik įėjo vidun. Netrukus žinosime.
– Taigi nieko nepraleidau, – sumurmėjo prieidamas Kordelas.
– Pone, tikriausiai tai tik eilinis negalavimas. Nebuvo reikalo dėl tokios smulkmenos trikdyti savo poilsį, – tarė pavaduotojas, pastebėdamas viršininko stovį. 
– Vis tiek nemiegojau, – burbtelėjo nė kiek nesutrikęs Kordelas.
Pavaduotojas akimirksniu užuodė nuo jo sklindantį stiprų alkoholio tvaiką, tačiau nusprendė prikąsti liežuvį ir nekišti savo trigrašio. Jis per daug gerbė Kordelą, kaip ir daugelis jo pavaldinių, kad dėl tokio menkniekio keltų triukšmą.
– Deimjenai! – staiga pasigirdo Orsono balsas ir holografinį ekraną užpildė vieno iš medikų šalme įmontuotos kameros perduodamas vaizdas. Buvo tamsu ir sunku kažką įžvelgti.
– Junkit šviesą, po galais! – kažkas tarė, tačiau vaizdas ekrane nepasikeitė.
– Neveikia, – skubiai atsakė kitas balsas. 
– Nuostabu. Išsiskirstykit, – įsiterpė kameros operatorius ir prisiartino prie lovos. Gelbėtojai įjungė šalmuose įmontuotus prožektorius ir tamsą perskrodė ryškūs šviesos spinduliai.
Netikėtai kameros vaizdas užkliuvo už tamsaus skysčio balos prie lovos bei suteptos patalynės.
– O Dieve, kas tai? – pasigirdo sutrikęs operatoriaus balsas. 
– Į ką mes žiūrim? – viską akylai stebėdamas savo ruožtu paklausė Kordelas.
– Panašu į kraują. Jo čia pilna, – susijaudinusiu balsu atsakė medikas. – Kokia velniava čia vyksta?
– Jo visur pilna. – Bakstelėjęs pirštu į grindis vienas iš gelbėtojų nusekė kruvinu šleifu į vonią, tačiau po akimirkos grįžo kratydamas galvą. – Ten jo nėra. 
– Nepatinka man visa tai, – tuo tarpu žvelgdamas į ekraną tyliai tarė Kordelas ir kreipėsi į pavaduotoją: – Dėl viso pikto siųskit žemyn ginkluotą apsaugos komandą. Man tai visai nepanašu į negalavimą.
– Pritariu. – Linktelėjo šis nuskubėjo prie greta stovinčio komutatoriaus pulto.
– Deimjenai, atsiliepk! – tuo tarpu vėl šūktelėjo Orsonas, tačiau atsako taip ir nesulaukė. – Po galais, kur jis?
– Štai jis! – nuaidėjo vieno iš medikų balsas ir šalmo kamera nukreipė vaizdą už lovos galo, kur ant grindų susirietęs gulėjo pusnuogis žmogysta. 
– Deimjenai, dėl Dievo meilės! – Orsonas pirmas puolė prie kolegos, tačiau vienas iš medikų pastojo jam kelią tuo tarpu kai jo kolega priklaupė šalia nejudančio profesoriaus Bretono.
– Leiskite mums dirbti savo darbą, profesoriau, – pasigirdo griežtas balsas ir Orsonas buvo priverstas žengti atatupstas.
– Kokia jo būklė? – skubiai paklausė Koderlas.
– Kol kas neaišku, – išlemeno sutrikęs mediko balsas. – Aš nesuprantu, kas tai. Tai... nenormalu. – O Dieve, – aiktelėjo Orsonas, prožektoriams apšvietus Deimjeną.
– Po galais, kas ten vyksta? – Kordelas buvo beprarandantis kantrybę. – Priartinkit vaizdą!
Kameros operatorius pakluso ir žengė artyn. Po akimirkos holografinį ekraną užpildė išdžiūvęs ir persikreipęs Deimjeno kūnas. Profesorius Bretono buvo neįmanoma atpažinti. Tai, kas gulėjo ant grindų kraujo ir išmatų baloje buvo sunku pavadinti žmogumi. Šis padaras labiau priminė perdžiūvusią mumiją nei stambaus sudėjimo vyrą. Už akių užkliuvo per pilkšvą suskeldėjusią odą styrantys šonkauliai ir gerokai išsikišę stuburo slanksteliai. Buvo sunku patikėti, kad tokioje būklėje kas nors galėtų būti gyvas.
– Ar man jau visai akyse vaidenasi? – sumurmėjo Kordelas, negalėdamas patikėti tuo ką mato. Jam staiga toptelėjo, kad gal jam raibsta akyse nuo padauginto alkoholio, tačiau iš pavaldinių reakcijos jis suprato, jog šie mato tą patį vaizdą. 
– Tuomet mums visiems, – atsiliepė jo pavaduotojas, neatitraukdamas akių nuo šiurpaus ir keisto reginio.
– Ar jis gyvas? – garsiai paklausė Kordelas.
– Pulsas yra, bet silpnas. Nematau jokių išorinių smurto žymių, – atsakė pasimetęs medikas ir pažvelgė į šalia stovintį kolegą. – Padėk man jį apversti. 
– Bandom, – atsakė šis ir bendromis jėgomis jie pervertė Deimjeną ant nugaros.
– O Viešpatie, – tarstelėjo Orsonas.
Gyvu skeletu virtęs jo kolega tyliai sudejavo ir pasukęs galvą lėtai atsimerkė. Žmogus su kuriuo Orsonas buvo pažįstamas dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė. Įdubę skruostai, plika galva bei susiraukšlėjusi pilkšva oda labiau priminė demonišką išperą atkeliavusią iš paties pragaro gelmių, o ne jo bičiulį su kuriuo jis bendravo vos prieš kelias valandas. Ir visgi Deimjenas buvo gyvas. Lėtai alsuodamas ir netardamas nė žodžio jis lėtai pakėlė krauju pasruvusias akis ir nužvelgė aplink jį susibūrusius žmones. Galiausiai lėtai prasižiojo ir pabandė kažką pasakyti, tačiau paspringo krauju ir ėmė nevalingai kosėti.
– Verskit jį ant šono, po galais! – suriko medikas ir drebantis kameros vaizdas trumpam nusisuko.
Staiga pasigirdo ausį veriantis čaižus nežmoniškas riksmas ir vienas iš medikų garsiai nusikeikęs ėmė šaukti: – Kas per!? Jis mane puola! Pasitrauk! Traukis nuo manęs!
– Laikykit jį! Ne! Traukis! – nuaidėjo kito gelbėtojo balsas.
– Kas ten vyksta? – paklausė Kordelas, tačiau iš ekrano sklido tik panikos kupini balsai ir grumtynių garsai.
Kameros operatorius dar spėjo užfiksuoti pro akis šmėstelėjusį pilkšvą kūną prieš tai, kai Deimjenas parvertė jį ant žemės ir užsiropštė ant viršaus. Jo pageltę vyzdžiai akimirkai užpildė holografinį ekraną bet po akimirkos vaizdas staiga nutrūko.
– Padėkit! Patraukit jį! – pasigirdo operatoriaus pagalbos šauksmas, kurį palydėjo agonijos kupina aimana.
–Bėkit! Gelbėkitės! – tuo tarpu suspiegė Orsonas.
– Po galais, kas ten darosi!? – užriaumojo Kordelas, bet niekas jam neatsakė. Netikėtai eteryje stojo mirtina tyla. – Kas nors, atsiliepkit. Kokia velniava ten vyksta?
– Pone, žiūrėkit. – Operatorius atkreipė jo dėmesį į šalia švytintį ekraną. Jame koridoriuje įmontuota vaizdo kamera užfiksavo, kaip iš profesoriaus Bretono kambario išpuolęs Orsonas paskubomis užtrenkė paskui save duris.

***
   
Gaudydama kvapą Enda pasiekė Deimjeno kambarį kaip tik tą akimirką, kai Orsonas užtrenkė profesoriaus Bretono kambario duris ir sunkiai alsuodamas atsirėmė į sieną.
– Profesoriau Rajanai? Kas vyksta? Kur Deimjenas? – pripuolusi paskubomis paklausė Enda, tačiau šoko apimtas Orsonas nekreipė į ją jokio dėmesio. Vietoje to lemendamas kažką nesuprantamo jis susmuko ant grindų ir nusimaukšlino apsauginio kostiumo šalmą.
– Dėl Dievo meilės! Sakykit, kas vyksta!? – neatlyžo Enda, tačiau Orsonas tik pažvelgė į ją stiklinėmis akimis ir nieko neatsakė. Matydama, kad šią akimirką su juo beprasmiška kalbėtis, Enda puolė prie durų. – Profesoriau Bretonai!
– Ne! Nedaryk! – drebantis Orsono balsas ją sustabdė. – Jis nesavas. Puolė mus kaip pamišęs.
– Kas puolė? Profesoriau, ką jūs sakot? – Suglumusi Enda apsisuko ir pažvelgė Orsonui į akis. Jose jį neįžvelgė nieko išskyrus baimę ir siaubą. Jos nuojauta jai kuždėjo, kad geriau paklausyti Orsono patarimo. Ji žengė arčiau šoko ištikto mokslininko ir ramiai paklausė: – Profesoriau Rajanai, kokia velniava čia vyksta? 
– Deimjenas. Jam kažkas atsitiko. Jis visiškai pasikeitė, – virpančiu balsu išlemeno Orsonas. – Užpuolė medikus. Aš vos spėjau ištrūkti. Aš....
– Jūs sužeistas? – staiga paklausė Enda pastebėjusi šviežią kraują ant Orsono kombinezono.
– O dieve... – tik dabar Orsonas pastebėjo prapjautą apsauginį kostiumą ir iš žaizdos kairiajame šone besisunkiantį kraują.
– Parodykit. – Enda suskubo jį apžiūrėti. – Laimei, negili. Štai, prispauskit. – Mergina skubiai nusivilko palaidinę ir suvyniojusi prispaudė ją prie sužeistos vietos.
– Nesuprantu, kas jam pasidarė. Bet tai buvo ne jis, – paklaikusiu žvilgsniu žvalgydamasis aplink toliau sapaliojo Orsonas. 
Enda nespėjo jam atsakyti prieš suskambant jos komutatoriui.
– Enda Artez, kalba apsaugos viršininkas Beretas, – pasigirdo griežtas Kordelo balsas. – Likite su profesoriumi Orsonu ir nebandykite eiti vidun. Gelbėtojai ir apsaugos komanda jau pakeliui. Kartoju, likite savo vietoje ir nebandykite eiti vidun. Tai gali būti pavojinga. Kaip supratote?
– Aiškiau nebūna, – sumurmėjo Enda
– Kokia jo būklė? – paklausė Kordelas.
– Stabili. Žaizda paviršutinė, gyvybiškai svarbūs organai nepažeisti, – atsakė mokslininkė. – Tačiau jis ištiktas šoko.
– Laukite vietoje. Pagalba jau pakeliui. – Išjungęs komutatorių Kordelas pasisuko į pavaduotoją. – Kiek laiko iki komandos atvykimo?
– Penkios minutės, – atsakė pavaduotojas.
– Po šimts. Tik tokio cirko man ir betrūko, – tyliai tarė Kordelas. – Informuokit medicininės pagalbos centrą ir vadovybę. – Kiek padvejojęs jis pridūrė: – O tuo pačiu ir kelkit apsaugos personalą, bei pasiruoškit galimai modulio evakuacijai. 

***

Išsiritęs iš lovos Rojus pažvelgė į laikrodį. Šis rodė 03: 50 ryto ir tai negalėjo reikšti nieko gero. Jį pažadinusio budinčio pareigūno balsas drebėjo ir tai sukėlė jaunuoliui tik dar didesnį nerimą. Į klausimą kas vyksta jis gavo tik trumpą nurodymą kuo greičiau prisistatyti į valdymo centrą ir laukti instruktažo.
Vis dar mieguistu žvilgsniu Rojus patikrino žinutes, tačiau Enda jam taip ir neatrašė.
– Tikiuosi jai viskas gerai. – Kiek nusivylęs jis ėmė vangiai rengtis, apsnūdusiomis smegenimis bandydamas suprasti, kas gi tokio svarbaus galėjo atsitikti, jeigu jį prireikė žadinti vidury nakties. Buvo akivaizdu, kad jis buvo ne vienintelis, kuriam įsakyta nedelsiant prisistatyti. Panašu, kad buvo kviečiama visa jo pamaina, o tai reiškė, kad atsitiko kažkas rimto.
Jam dar nespėjus išeiti per duris, vėl suskambo asmeninis komutatorius.
– Rojau, kokia velniava vyksta? – pasigirdo susirūpinęs Iano balsas. – Marijai ką tik paskambino jos draugė dirbanti greitosios pagalbos skyriuje ir pasakė, kad tyrimų modulyje kažkas vyksta.
– O tai kaip tu žinai, ką Marija..... – Rojus nespėjo užbaigti sakinio prieš Marijos veidui užpildant komutatoriaus ekraną.
– Labas, Rojau. Tai kas ten atsitiko? – savo ruožtu paklausė ji ir nusišypsojo.
– Viskas su jumis aišku, – sumurmėjo nė kiek nenustebęs Rojus. Ši porelė jau kurį laiką buvo susičiulbėję. – Nežinau, kas vyksta, bet visus kviečia į valdymo centrą. 
– Kai tik žinosi, pranešk, – tarė Ianas. – Tikiuosi tavo draugei viskas gerai.
– Mėšlas.... – išsprūdo Rojui. Tik dabar jo smegenys užfiksavo faktą, kad kalba eina apie Endos modulį. Taip ir nebaigęs pokalbio, nieko nelaukęs jis čiupo nuo kėdės atlošo švarką ir strimgalviais išrūko per duris,.

***

– Perjunkit ginklus į apsvaiginimo režimą, – lifte susigrūdusiai keturių ginkluotų apsaugininkų komandai įsakė vadovaujantis pareigūnas Džeimis Solensas. Netardami nė žodžio vyrai pakluso įsakymui. Ginkluoti RT3F trečios kartos pusiau automatiniais karabinais jie perjungė savo ginklų režimus.
– Viršininkas nori sučiupti jį gyvą, – pridūrė Džeimis padarydamas tą patį.
– Bose, mums taip ir nepaaiškino kas ten vyksta, – tarė vienas iš vyrų.
– Kol kas neaišku, su kuo turim reikalą, tik kad kažkas atsitiko vienam iš apačioje dirbančių mokslininkų ir jis tariamai užpuolė medikų komandą, - sausai atsakė Džeimis. – Mums įsakyta jį sučiupti gyvą.
– Kokia velniava jie ten užsiiminėjo, kad šitaip nunešė stogą? – paklausė kitas.
– Ne mūsų reikalas. Mūsų darbas sulaikyti užpuoliką ir įvertinti situaciją, – griežtai atsikirto Džeimis. To pakako, kad daugiau klausimų nekiltų. Dar po minutės liftas pagaliau sustojo ir vos atsidarius durims visa komanda nuskubėjo link įvykio vietos. 
Jiems pasiekus Deimjeno kambarį, apart Endos ir ant grindų sėdinčio Orsono, koridoriuje jau būriavosi triukšmo pažadinti aplinkinių kambarių gyventojai. Pamatę iki dantų ginkluotus apsaugos darbuotojus jie tik dar labiau sunerimo. 
– Grįžkit į savo kambarius, – įsakmiu balsu tarė Džeimis, negaišdamas laiko pokalbiams. Davęs ženklą savo komandai pasiruošti, jis atidarė patalpos duris ir pirmas žengė vidun.
Jo šalme įmontuota kamera, transliuojanti vaizdą tiesiogiai į valdymo centrą, atvėrė kraupų reginį. Profesoriaus Bretono kambarys buvo apverstas aukštyn kojom. Aplink mėtėsi išmėtyti baldai ir buvo pilna kitų grumtynių pėdsakų. Kameros objektyvas iš karto užkliuvo už greta durų sukniubusio mediko. Vyras paslikas gulėjo ant nugaros ir nejudėjo. Džeimis priklaupė greta ir užčiuopė silpną nelaimėlio pulsą.
– Na? – jo ausinėse nuskambėjo susirūpinęs Kordelo balsas.
– Gyvas, tačiau be sąmonės, – atsakė Džeimis. Tuo tarpu kambaryje tvyrančią tamsą ėmė raižyti prožektorių spinduliai. Ginkluoti pareigūnai pasklido po patalpą, pasiruošę bet kurią akimirką panaudoti savo ginklus. Tačiau pačio profesoriaus Bretono kambaryje nebebuvo.
– Patikrinkite likusius! – davė komandą Džeimis ir nuodugniau apžiūrėjo leisgyvį sanitarą. Jo plonas apsauginis skafandras buvo pažeistas keliose vietose. Krūtinėje ir pilve žiojėjo gilios durtinės žaizdos. Apžiūrėjus kitus du gelbėtojus, paaiškėjo, kad jų būklė buvo identiška. Vyrai buvo gyvi, tačiau į aplinką nereagavo.
– Skubiai siųskit gelbėtojus su neštuvais, – informavo valdymo centrą Džeimis ir apsižvalgė.
– Bose, jums reikia tai pamatyti. - Vienas iš jo komandos narių mostelėjo jam prieiti ir bedė pirštu į palubę. 
– Supratom. Jie jau pakeliui. Ar pavyko rasti profesorių Bretoną? – savo ruožtu paklausė Kordelas. Iš valdymo centro jis akylai sekė kiekvieną komandos žingsnį.
– Panašu, kad jis pabėgo per ventiliacinę angą, - atsakė Džeimis ir nukreipė kameros objektyvą į virš lovos žiojėjančią kiaurymę. Jos dangtis buvo nuplėštas nuo sienos su visais vyriais. Pačios angos kraštai buvo ištepti krauju, bylojantys, kad kažkas ten tikrai ropštėsi.
– Kaip jis galėjo ten pralįsti? – nusistebėjo Kordelas. Pati anga buvo vos penkiasdešimties centimetrų skersmens. Profesorius Bretonas buvo stambaus sudėjimo ir niekaip nebūtų pralindęs per tokią siaurą spragą.
– Kito paaiškinimo nėra, – atsakė Džeimis. – Kambarys tuščias. Tai vienintelis iš čia vedantis kelias.
– Po galais, – nusikeikė Kordelas. – Tarkim taip ir atsitiko. Kur jis galėtų būti?
– Bet kurioje modulio vietoje, pone. Siūlau evakuoti iš čia visą personalą. Teritorija didelė. Galim užtrukti kol jį rasim.
– Pritariu, – atsakė Kordelas. – Pradėkite personalo evakuaciją ir užtikrinkite, kad sužeistieji būtų išgabenti viršun. Tas šunsnukis niekur nedings.
– Taip, pone, – atsakė Džeimis ir davė ženklą komandai.

***
Deimjeno kūną užvaldžiusi nežemiškos gyvybės forma nepailsdama yrėsi ankštu ventiliacijos tuneliu pirmyn. Šis biologinis kūnas vis dar transformavosi ir buvo silpnas. Nors grumtynės su trimis oponentais ir baigėsi sėkmingai, kova išsekino gyvybės formą. Buvo akivaizdu, kad jai reikia saugotis tiesioginės konfrontacijos su gausesniu priešu. Bent jau kol kas.
Profesoriaus Bretono smegenys jau buvo negrįžtamai paveiktos. Iš jo asmenybės liko tik sparčiai blėstančios sąmonės nuotrupos, kurios jau nebevaldė jo paties kūno ir nebegalėjo priešintis neišvengiamai degradacijai. Naujasis šeimininkas visiškai jį užvaldė. Ir šis atėjūnas buvo vedamas vienintelio tikslo – kaip įmanoma greičiau paskleisti savo DNR šių biologinių būtybių tarpe ir padidinti savo gretas kol šie primityvūs padarai nesusizgribo, kas vyksta.
Gyvybės forma desperatiškai ieškojo naujos aukos. Netrukus jo ypatingai paaštrėjusi klausa užfiksavo kažkur netoliese tolygiai alsuojantį potencialų biologinį nešiotoją. Sekdamas paskui garsą padaras tyliai prisiartino prie arčiausiai esančių grotelių ir akies krašteliu pažvelgė žemyn, kur lovoje miegojo žmogus. Gyvis negaišo. Galingu smūgiu jis išmušė dangtį ir liuoktelėjęs ant bejėgės aukos susmeigė suragėjusią galūnę nieko neįtariančiam vyrui į krūtinę. Šis nespėjo net aiktelėti.
Po aštria kaip skustuvas kauline atauga virtusiais rankos pirštais susiformavusiais latakais užpuolikas sušvirkštė pražūtingą svetimkūnių kokteilį į atsipeikėti nespėjusį nelaimėlį. Jo sudėtyje esantis paralyžiuojantis komponentas akimirksniu sukaustė aukos kūną, nepalikdamas jokių šansų pasipriešinti. Įsibrovėlio antikūniai akimirksniu griebėsi darbo. Keleriopai stipresnė jų koncentracija nei pirminiu Deimjeno atveju, gerokai spartino patį transformacijos procesą.
Pats gyvis, nieko nelaukdamas vėl užsikabarojo į ventiliacijos angą ir patraukė ieškodamas kitos aukos. Sėkmė jam šypsojosi. Aplink buvo dar keletas patalpų su potencialiais nešiotojais ir padaras nedelsdamas ėmėsi darbo. 

Laukite tęsinio.