Tamsos apsupta. Trečias skyrius.

Kitą rytą man baigus savo įprastinę ryto meditaciją Deimonas jau laukia prie mano kambario durų, o mane išvydęs nusišypso ir pasveikina. Atsakau jam tuo pačiu ir tuomet mes vėl einame į salę, tik ne didžiąją, o šiek tiek mažesnę, kur dažniausiai rūmų gyventojai pusryčiauja. Ilja jau sėdi prie stalo ir laukia, o mane pamatęs džiaugsmingai pamoja ranka. Aš prisėdu priešais jį ir vaikinas pastumia man lėkštę su maistu. Pradedu valgyti, bet tuomet pastebiu, kad Deimonas stovi man už nugaros ir intensyviai stebi visus ir kiekvieną, esantį mažojoje salėje. Atsisuku į jį. Net per šydą sargas jaučia mano žvilgsnis ir mūsų akys vėl suranda vienos kitas.

- Argi tu neprisėsi? - klausiu.

Deimonas žvelgia į mane nieko nesuprantančiu žvilgsniu.

- Kodėl turėčiau? Aš čia tam, kad jus saugočiau.

Kilsteliu antakį.

- Kad saugotum? Jei nevalgysi, neturėsi jėgų ir manęs apsaugoti.

Jis apstulbęs žvelgia į mane. Atrodo, kad apie tai jis visai nepagalvojo. Jis atsikrenkščia ir lėtai atsisėda šalia manęs. Pažvelgia į lėkštę maisto. Aš nusišypsau ir imu valgyti. Bet jis savo maisto taip ir nepaliečia.

- Tau reikia valgyti, - sakau. Ir tada jis pagaliau valgo. Bet tik šiek tiek.
Pažvelgiu į Ilja.

- Ilja, o kodėl tavęs čia nebuvo pirmomis dienomis po... po... Na, žinai.
Ilja linkteli, jo žvilgsnis šiek tiek sunerimęs.


- Taip, sancta Calipse, po jūsų dingimo karalienė tiesiog kitą darbą, o po to, kai jūs grįžote, man prireikė laiko parvykti į rūmus.

Supratingai numykiu. Keista neprisiminti dalykų. Keista klausinėti žmonių apie tai, ką aš pati turėčiau žinoti. Keista, kai prote tiek daug skylių.

Deimonas vis žvalgosi aplink.

- Žinai, - prabylu. - Tau tikrai nereikia taip visų saugotis rūmuose. Čia gyvena vien karalienei ištikimi ir jai padedantys žmonės. Jei man ir kiltų koks pavojus, tai tik iš išorės.

Deimonas pasuka į mane galvą ir nusišypso puse lūpų.

- Tai mano darbas išsiaiškinti, kuo galima pasitikėti, o kuo ne, - taria jis. - Palikite man dėl visko rūpintis, jūsų šviesybe. Ir mėgaukitės pusryčiais.

Dar akimirką žvelgiu į jį. Matau, kad jis suvalgė labai nedaug iš savo lėkštės, gal tik tiek, kad aš pasijaučiau geriau, o ne dėl to, kad jis iš tiesų norėjo valgyti. Bet ir aš prarandu apetitą. Atsistoju, o paskui mane kaip įkastas taip pat atsistoja ir Deimonas. Atsisveikinu su Ilja.

- Eime į sodą, - sakau Deimonui. - Ten yra viena labai graži vieta, kur mėgstu burti. Norėčiau dabar ten apsilankyti.

Deimonas linkteli ir mes išeiname į lauką, keliaujame takeliu, kurį lydi nuostabaus grožio ir svaiginančio kvapo sodo gėlės. Prieiname įviją taką, į kurį aš pasuku, o Deimonas seka iš paskos. Sustoju įėjusi į nuo kitų atskirtą sodo vietą su nedideliu srauniu upokšniu, apsuptą aukštų krūmų ir spalvingų gėlių. Nusiimu šydą ir nusiaunu batus. Nors Deimonas neklausia, vis tiek atsakau į nebylų jo klausimą.

- Čia niekas neužeina. Tad tikrai be šydo niekas kitas manęs nepamatys.

Deimonas linkteli, jo veidas rimtas, o juodos akys gilios. Atsisėdu ant akmeninės atbrailos ir įmerkiu kojas į vėsų upokšnio vandenį. Jaučiu už nugaros į save įsmeigtą sargo žvilgsnį. Iškeliu rankas pečių aukštyje ir pajudinu pirštus. Vieną ranką ištiesiu į priekį virš vandens, o kitą delnu į išorę priglaudžiu sau prie kaktos. Nieko. Ničnieko. Mano magija vis dar ne su manimi. Sunkiai atsidūstu. Jaučiu, kaip Deimonas žengia kelis žingsnius artyn ir atsistoja man prie šono. Pakeliu į jį akis. Sargas susimąstęs stebi vandens srovę. Kai prabylu, jis pažvelgia į mane.

- Deja, ir šiandien dar negalėsiu įrodyti tau savo šventumo, - sakau. - Nors tikėjausi...

Deimono juodos akys mane veria kiaurai.

- Bet man nereikia, kad jūs ką nors įrodytumėte, - sako jis.

Jaučiu, kaip mano lūpos nevalingai prasiveria.

- Kaip tai? - klausiu. - Juk dar nematei manęs buriant. Sakei, kad tiki tik tuo, ką matai savo akimis...

- Bet juk aš ir matau savo akimis. Matau jus, šventąją. Neturite man nieko įrodyti.

Akimirką dar atlaikau, bet toliau jau nebegaliu atlaikyti jo žvilgsnio ir nusuku akis. Vandens čiurlenimas ramina.

- Ar prisimenate ką nors? Iš to įvykio? - tyliai paklausia jis. Sargo balsas beveik susilieja su gamtos garsais aplink.

Papurtau galvą.

- Ne. Visai nieko. Prisimenu tik skausmą. Tamsą. Prisimenu, kaip... visiškai susinaikino mano protas... Man labai skaudėjo. Bet tik tai ir atsimenu.

Deimonas tyliai sumurma.

- Visą naktį galvojau apie tai, kad bijote tamsos. Negalite miegoti be šviesų, - sako jis. - Kodėl?

Pakeliu į jį akis. Jaučiu, kaip karštis mano kūnu kyla viršun.

- Man nepatinka būti tamsoje. Nepatinka nieko nematyti.

- Bet juk jūs šventoji. Tamsa yra natūralus dalykas. Be jos ir šviesos nebūtų.

Linkteliu.

- Taip, na... Aš bijau ne pačios tamsos. Tiesiog... ir taip atrodo, kad ji visuomet tik ir laukia, kai aš prarasiu budrumą. Ir tada ji aplips mane iš visų pusių ir... aš nenoriu, kad tamsa būtų manyje. Bet net ir dabar aš... girdžiu jo balsą.

Jaučiu, kaip Deimonas šalia manęs net sustingsta.

- Jo balsą? Maniau, kad visai nieko neprisimenate...

Nudelbiu akis į savo rankas ir papurtau galvą.

- Ne, tai ne balsas... ne jo balsas... tai tiesiog... žinojimas. Faktas. Jis skamba mano pasąmonėje. Ir... aš pradedu juo tikėti labiau, negu bet kuo kitu.

- Ką sako jūsų pasąmonė? Ką sako tas balsas?

Jaučiu, kaip nugarą nukrečia šiurpas, nors diena labai šilta, o vanduo maloniai gaivina.

- Tu mano. Tu mano. Tik tiek. Vėl ir vėl iš naujo. Tarsi... tarsi aš priklausyčiau tamsai. Amžiams. Tarsi manyje nebebūtų nieko švento. - Jaučiu, kaip ašaros tvekiasi man akyse ir nesusilaikau nesukūkčiojusi. - Bijau, kad jau niekad nebebūsiu tokia, kokia buvau, kad niekad nebeatgausiu savo magijos... Bijau, kad ta tamsa, kurią manyje sužadino Tamsusis, čia liks amžiams ir aš jau niekad nebebūsiu šventoji...

Verkiu. Anksčiau nedrįsau apie tai pagalvoti. Neleidau sau pripažinti to, ko labiausiai bijau. Bet dabar žodžiai patys veržiasi iš mano lūpų. Ir žinau, kad jie tiesa.

Deimonas ilgai nieko nesako, o aš nedrįstu į jį pažiūrėti.

- Žinot, ką aš manau, jūsų šventenybe? - pagaliau paklausia jis. - Tamsa negali jūsų turėti. Tamsa negali jūsų užgrobti...

- Bet Tamsusis gali, - raudu.

- Jūs niekam nepriklausote. Tik sau. Esate šventoji. Jums nevalia to pamiršti.

Kai pažvelgiu į Deimoną, matau, kad jo kūnas visas įsitempęs, o juodų akių žvilgsnis toks intensyvus, kad mane tiesiog užhipnotizuoja. Ašaros teka mano skruostais, o Deimono akyse atsispindi mano liūdesys. Jis ištiesia ranką, bet aš atsitraukiu.

- Tau negalima manęs liesti, - sakau.

Deimono ranka sustoja pusiaukelėje ir tada jis ją atitraukia. Atsidūsta - tai pirmas kartas, kai girdžiu jį taip sunkiai atsidūstant.

- Ar nemanai, kad tai kvaila taisyklė? Kad tavęs niekam negalima liesti? - klausia jis.

Gūžteliu pečiais. Apsimetu visai nenustebus dėl to, kad jis staiga persimainė ir ėmė mane vadinti tu. Galbūt man tai patinka.

- Nežinau. Manau, kad dėl to, jog esu šventoji, turiu būti nepaliesta. Tas pats ir su tamsa. Esu šventoji, šviesioji ir todėl privalau likti tyra.

Nors ir nežiūriu į jį, žinau, kad jis savo juodomis akimis dabar intensyviai mane stebi.

- Žinai, ką man pasakė vienas protingas žmogus?

Pasuku į jį galvą. Jo akys - bedugnės.

- Na? - klausiu.

Deimonas visu kūnu palinksta į mane. Jausmas intymesnis ir už prisilietimą.

- Tas žmogus žinojo, kad šventieji egzistuoja, bet nemanė, jog jie yra kokie labai ypatingi žmonės. Tas žmogus sakė, kad šventumas neturi nieko bendra su išoriniais dalykais. Šventumas yra grynai vidinė jausena. Tad galbūt tau nereikėtų taip bijoti prisilietimo ar žvilgsnio. Svarbiausia tai, kas tu esi viduje.

Stoja spengianti tyla. Net nebegirdžiu gamtos garsų. Toks jausmas, lyg kažkur jau girdėjau šiuos žodžius, tik nepamenu, kur. Mano fragmentuotas protas man visai nepadeda.

Pakeliu vieną ranką į viršų, o kitą į šoną, tiesiai Deimonui į krūtinę. Nieko.
__

Mildred susitinku tik kitą dieną pusryčių metu. Pamačiusi mane ji prieina ir apsikabina, lyg būtų labai išsilgusi.

- Kaip sekėsi vakar? Atleiskit, net neturėjau laiko prie jūsų prieiti, - sako ji man.

Aš jai draugiškai nusišypsau.

- Viskas gerai, Mildred, tikrai. Vakar treniravausi sode, bet nieko nepavyko...

Mildred aikteli.

- Viena?

- Ne, ne, kartu su Deimonu. Jis ten irgi buvo.

Mildred nudiegia už manęs stovintį sargą piktu žvilgsniu. Tuomet apglėbia mane per liemenį, lyg norėdama nuvesti toliau nuo jo, ir pasodina prie stalo. Ilja su mumis pasisveikina. Deimonas atsistoja šalia manęs ir stovi. Man retai kada pavyksta jį įkalbėti valgyti. O dabar Mildred žvelgia į jį priešiškai, tad man net nesinori nieko sakyti.
Po pusryčių mes su Mildred einame į muzikos kambarį, o Deimonas lieka už durų. Mildred prisilietimai šįkart keistai šiurkštūs ir savininkiški. Bandau burti. Vis dar nepavyksta.

- Ar taip manęs ilgiesi? - lyg juokaudama, lyg ne klausiu draugės.
Veidrodinėje sienoje mūsų žvilgsniai susiduria.

- Ar jis jums patinka labiau už mane, sancta Calipse? - klausia Mildred.
Pabandau jai nusišypsoti paguodžiančia šypsena.

- Man jūs abu patinkate. Abu esate mano saugotojai.

Mildred neatrodo įtikinta. Naktį sapnuoju, kaip ji įeina į mano miegamąjį ir pabučiuoja mane tiesiai į lūpas. Tačiau tai netikra.