Rašyk
Eilės (77860)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I-UTIS, KURIS ...

I-Utis pirmą kartą per visą savo gyvenimą nežinojo, kaip jam pasielgti. Jį tai trikdė – pragyvenęs ilgą, gražų ir pakankamai vienodą gyvenimą, jis  pirmą kartą negalėjo priimti sprendimą. O I-Učio gyvenimas buvo labai tikslus, labai konkretus, be jokių nukrypimų nuo taisyklių – dėl to lengvas, paprastas ir gražus.
        Tiesa, jūs nežinote, kas tas I-Utis. Teisingai - niekas nežino, kas toks yra I-Utis. Nes niekada niekas jo nematė. Ir net nepagalvojo apie jį. Tiksliau, maži vaikai beveik visi žino, kas toks I-Utis. Bet žino tik tol, kol yra tokie maži, kad nemoka kalbėti. O po to – išmoksta kalbėti – ir iškart viską pamiršta. Jau lyg ir galėtų papasakoti apie I-Utį, bet nieko nebepamena. Nei kas jis, nei kaip atrodo. Ir aš nežinau, kaip jis atrodo – niekad nemačiau. Bet... žinau apie  I-Utį, nes pažįstu berniuką, kuris, ir išmokęs kalbėti, nepamiršo svajoti. Svajoti, kurti... Ne, ne taip, kaip dideli vaikai, o kitaip – iš tikrųjų.
          Tai gi, I-Utis gyveno laikrodyje. Kiekvienas laikrodis turi savo I-Utį. Suaugę žmonės, o ir dideli vaikai sako, kad laikrodis eina. Kad laikrodis muša. Net tokia mįslė yra, kurią kiekvienas pirmokas žino – „Eina eina, niekur nenueina, muša muša nieko neužmuša“ Įsivaizduokit – laikrodis... O iš tikrųjų, laikrodis niekur neina, nemuša nei bim – bam, nei bom – bim, nei tik-tak, nei ku-kū, nei dar kaip nors kitaip. Jis sako - i-u, i-u... Ten gyvena I-Utis. Man sakė tas berniukas, kuris iš tikrųjų moka svajoti. Jis žino.
Mūsų I-Utis buvo labai senas. Jau vien tik šitame laikrodyje jis gyveno kokį šimtą metų. O laikrodžiui tiek metų ir buvo – senam sieniniam laikrodžiui su švytuokle, su durelėmis ir dideliu raktu prisukimui. Vienas durelių stikliukas buvo truputį įskilęs, viena svarbi detalė buvo pakeista naujoviška plastikine plokštele ir dėl to atrodė, kad laikrodis sako ne i-u, o u-i. Bet I-Učiui tai netrukdė. Jis buvo jau labai nusipelnęs. Kad gyventi tokiame laikrodyje – reikia pereiti daugybę mažesnių, paprastesnių laikrodukų. Tai tarsi žmonių karjeros ir pasiekimų laiptai. Ir tuose paprastesniuose laikrodžiuose reikia ne šiaip sau gyventi – juos reikia prižiūrėti, niekada nesuklysti, būti tiksliais ir pareigingais. Tik atrodo, kad laikrodyje yra tik sraigteliai, varžteliai ir krumpliaračiai. Ne – viską tvarko I-Učiai. Ir mūsų I-Utis jau prieš šimtą metų nusipelnė teisės gyventi šiame prabangiame sieniniame laikrodyje,
  Prieš tai jis tvarkė sidabrinį kišeninį laikrodį – tokį didelį, kaip svogūno galva. Atsakingai ir kruopščiai – laikrodis visada ėjo tiksliai ir nepriekaištingai. Bet  kartą tą laikrodį pervažiavo kaustytas arklio traukiamo vežimo ratas. I-Utis nieko nebegalėjo pagelbėti.  Tada jis ir gavo medinį sieninį laikrodį su švytuokle. Prieš šimtą metų.
Dar prieš tai I-Utis gyveno pirklio žmonos nedideliame laikrodėlyje, pakabinamame ant kaklo, kaip medalionas. Tas laikrodėlis buvo nebrangus, metalinis, tik truputį pasidabruotas ir su dirbtiniais brangakmeniais. Pirklio verslas nebuvo labai sėkmingas ir net toks laikrodukas jo žmonai buvo prabanga. Ji neturėjo tarnaitės ir visada tvarkydavosi ir skalbdavo pati. Niekam to nesakė, vaikščiodavo išdidžiai iškėlusi galvą ir pasikabinusi dirbtiniais brangakmeniais puoštą laikroduką ant kaklo. Ir niekad neprieidavo prie kitų pirklių žmonų per arti, kad jos nematytų tų netikrų brangakmenių. Dėl to ji niekada nesužinojo, kad ir kitų pirklių moteriškių laikrodukai buvo pigūs, paprasti ir puošti tik netikrais brangakmeniais. Ir kad jos taip pat neturi tarnaičių. Taigi kartą pirklio žmona pati skalbė savo sukneles, pamiršo nusikabinti laikroduką ir per daug pasilenkusi pamerkė jį į  medinę geldą su šarmu. I-Utis tuomet vos nenuskendo! Tais senais laikais joks laikrodukas negalėjo atlaikyti tokių maudynių, tuo labiau toks paprastas ir pigus. I-Utis ir vėl nieko negalėjo pagelbėti... O dar prieš tai... na, gal ir nesvarbu, kas buvo dar prieš tai...
Dabar I-Utis jau šimtą metų gyveno sieniniame laikrodyje. Labai su juo susidraugavo – tai buvo pats sėkmingiausias jo laikrodis – labai prižiūrimas šeimininkų, labai mylimas ir saugomas. Dėl to ir I-Učiui buvo paprasčiau dirbti. Šeimininkai per tuos šimtą metų keitėsi, sienos ir namai taip pat keitėsi. Bet laikrodžio beveik niekada nepamiršdavo laiku prisukti, kartais nunešdavo senam laikrodininkui išvalyti visas detales. Senam dėl to, kad joks jaunas laikrodininkas nebežinojo, kaip elgtis su šimto metų laikrodžiu.
Dabar I-Učio laikrodis kabojo dar visai naujuose namuose, bet kad jis derėtų prie to kambario daiktų, sendaikčių turguje buvo nupirktas senoviškas šimto metų stalas su kėdėmis. Kad laikrodžiui būtų jaukiau.  Įsivaizduojate, kaip šeimininkai rūpinosi laikrodžiu!  Ir patys to nežinodami – I-Učiu.
Už to senovinio stalo labai dažnai sėdėdavo berniukas. Tas pats, kuris dar mokėjo svajoti. Jis mokėsi draugauti su laiku. Visiems šito tenka išmokti - draugauti su laiku. Neišmokus, būna labai sunku gyventi. Laiko nežino tik medžiai, paukščiai, debesys... Šuniukai, žiurkėnai papūgėlės... Maži vaikiukai, kurie dar mato ir girdi I-Utį... Jiems nereikia laiko – prisnigo, vadinasi šalta, tamsu – vadinasi jie miega. Kyla saulė – džiaugiasi saulėtekiu. O dideli žmonės susigalvojo laiką, susigalvojo valandas, minutes, mėnesius ir metus. Ir kai tik pamiršta I-Učius, pradeda mokytis draugauti su laiku. Vieniems tai sekasi labai lengvai – jie tiesiog jaučia tas minutes, jaučia sekundes ir valandas. Jie beveik niekada nevėluoja, viską daro laiku ir teisingai. Ir jie beveik niekada nesvaigsta – nemoka svajoti ir fantazuoti kaip tie vaikai, kurie dar  prisimena I-Utį.
Berniukui sunkiai sekėsi susidraugauti su laiku ir jį pažinti. Jis vis užsisvajodavo ir užsimiršdavo. Tuomet neretai atšaldavo košė lėkštėje, berniukas dažnai pamiršdavo laiku išplauti indus, susitvarkyti stalą. Pamiršdavo paruošti pamokas. Ir ne todėl, kad būtų tinginiukas – jis nematė ir nejautė laiko. Jam nereikėjo valandų, minučių... Kaip kokiai papūgėlei ar debesiui.  Berniukas net pavėluodavo susitikti su draugais kieme arba pažiūrėti mėgiamą filmuką. Tuomet berniukas susigraudindavo ir verkdavo, jis norėdavo sustabdyti laiką, grąžinti jį atgal. Ir tada jis pradėdavo svajoti, kaip gali valdyti tą laiką... Ir vėl užsimiršdavo... I-Utis labai stengėsi padėti berniukui, jis kas pusvalandį garsiai sušukdavo „I-u! “  O kas valandą tiesiog visa gerkle išrėkdavo „I-u, i-u, i-u, i-u...!!! “  Bet berniukas svajodavo ir svajodavo. Už tai ant jo pykdavo mama, senelė, tėtis ir vyresni broliai. Net šuniukas – berniukas dažnai pamiršdavo jį laiku pavedžioti. Ir I-Utis norėjo supykti ant berniuko, kaip nors jį pamokyti, bet negalėjo – gailėjo, nes tik tas vienas berniukas namuose žinojo, kas laikrodyje sako „i-u“.
Vieną kartą berniukas iš kiemo grįžo labai liūdnas. Net, galima sakyti, labai  nelaimingas. Jis susirietė fotelyje ir graudžiai pravirko – ne taip, kaip pamiršęs susitikti su draugais ar pažiūrėti filmuką. Taip verkia tik tada, kai nelaimė yra didelė... O atsitiko štai kas. Berniukas su draugais lakstė gatvėje.  Kaip visuomet. Netoliese šmirinėjo vietinio benamio Alfos senas šuo. Labai senas. Kažkada galbūt buvęs švarus ir  baltas, galbūt turėjęs tikrus namus, dabar jis net vardo neturėjo. Buvo Alfos šuo. Jis jau mažai matė ir mažai girdėjo. Niekada ant nieko nepyko, ramiai sekė vietinį benamį, laukdamas skanėsto iš šiukšlių konteinerio. Kantriai gulėdavo prie parduotuvės durų, kol Alfa nusipirks alaus ir duonos.  Ir tą dieną Alfa nuėjo į parduotuvę. Šuo iš paskos. Benamis susikūprinęs ir nesidairydamas kirto gatvę. Per perėją, kaip visada. Šuo neskubėdamas binzeno iš paskos. Per perėją. Jis jau blogai matė ir girdėjo ir tik iš atminties žinojo kelią. O perėjos link  keliu važiavo mašina -  senas opeliukas. Berniukas matė, kaip opeliukas artėja prie šuns, kad jis gali partrenkti gyvūną, kad kažkodėl net nebando stabdyti... jis norėjo sušukti šuniui, galbūt griebti ir patraukti! Bet tik stovėjo ir žiūrėjo... Senas surūdijęs opeliukas net nepristabdydamas nulėkė per perėją, partrenkdamas Alfos šunį. Berniukas tik spėjo pamatyti, kad už vairo sėdėjo visai senas seneliukas - kaip ir jo automobilis. Seneliukas, kuris greičiausiai blogai matė ir girdėjo.
Šuo liko gatvėje. Praeiviai jį atvilko arčiau šaligatvio ir paliko. Alfa jau pirko alų ir duoną.
Berniukas viską matė. Jis pribėgo prie šuns, bet šis tik paskutinį kartą pažiūrėjo ir užsimerkė. Vaikas parlėkė namo ir susisukęs fotelyje graudžiai pravirko. Juk vaikui reikėjo tik šūktelti. Na, gal pribėgus pagriebti ir patraukti šunį. Reikėjo vienos minutės. Gal net pusės minutės tam, kad Alfos šuo dabar prie parduotuvės durų kantriai lauktų savojo benamio.
I-Utis viską suprato. Jie visada viską žino. Ir I-Učiui pirmą kartą buvo taip sunku. Sunku priimti sprendimą, nes iki tol jo gyvenimas buvo ramus, tikslus ir vienodas. Tas sprendimas galėjo viską pakeisti - taip, tas sprendimas. Visi I-Učiai turi vieną galią. Stebuklingą, kuri  gali pakeisti žmonių ir kartais  galbūt visos žmonijos likimą. Vieną kartą per savo gyvenimą jie gali sustabdyti laiką. Ir atsukti jį atgal. Ir tuo kartais pasinaudoja. Vienas I-Utis vieną kartą. Mes to net nesužinome, nepastebime ir tikrai neprisimename. Po to I-Utis nežūsta, nemiršta. Ne.  Jis tik visam laikui persikelia į mažą paprastą laikroduką. Jo laikrodinei karjerai ateina galas. Ir dabar I-Utis galėjo sustabdyti laiką, galėjo atsukti jį atgal. Bet ar tai tas jo vienintelis gyvenimo atvejis?
Berniukas verkė. Jam buvo gaila Alfos šuns, gulinčio ant šaligatvio šalia perėjos ženklo, jis pyko ant savęs, kodėl nežengė to žingsnio į gatvę, kodėl delsė ir tik stebėjo. Jis pyko ant seno vairuotojo, kuris irgi blogai matė ir girdėjo.
I-Utis apsisprendė. Ir senas sieninis laikrodis sustojo. Visam laikui. Jo nebegalėjo pataisyti net pats seniausias laikrodininkas.
O senas šuo ištikimai ir kantriai laukė prie parduotuvės durų, kol Alfa nusipirks alaus ir duonos.
Iš kiemo  parbėgo laimingas berniukas. Tą dieną jis vos vos spėjo patraukti seną šunį iš po seno opeliuko ratų, kurį vairavo seneliukas.
O I-Utis apsigyveno to berniuko paprastučiame laikrodėlyje, kurį kitą dieną jam padovanojo tėtis. Už išgelbėtą Alfos šunį.
2022-06-05 15:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-05 23:36
Kaimo japis
'jis  pirmą kartą negalėjo priimti sprendimą.' Pirmiausia trūksta lietuvybės. Rusiška sintaksė, raidės lietuviškos. Kraupybė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-05 19:07
VB7
VB7
O man patiko ši istorija. Jau net regiu knygos puslapiuose, kartu su paveikslėliais (kažkodėl mano vaizduotėje iškilo panašūs į K.Kasparavičiaus iliustracijas).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-05 16:18
Kormilecaitė
Man pačiai čia kažko trūksta. Kažkokio nuoseklumo, aiškumo, viskas padrika. Nors vaikams tinka, jei skaitai su išraiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą