„bandelės su lašiniais“

Atėjo vieną dieną Petriukas į Vilniaus kekšyną ir išsinuomojo savo pirmąją kekšę. Tą dieną Petriukas patapo Petru. Ir žygiavo jis namo, išsišiepęs iki ausų. Grįžęs išpasakojo tai savo mamai, savo tėčiui, savo draugam, kaimynam ir net mokytojam. Visi džiaugėsi, visi juo didžiavosi ir davė jam daug patarimų. Sako jam: „Saldumynai tau nebe lygis ir nuo šiol nebeskanūs ir kenkia sveikatai, dabar tu valgysi bandeles su lašiniais ir būsi laimingas. “ Petras nustojo šypsotis. „Kaip tai nebeskanūs?! Kaip tai kenkia sveikatai?! To negali būti! Tai nėra tiesa! “. Bet tai buvo tiesa. Petras nubėgo maximą ir atsikando dar nenuskenuoto krusano su šokoladu. Jis buvo neskanus. „ Ne ne ne,  ne ne ne! ” ir grįžo Petras į Vilniaus kekšyną ir pareikalavo kekšių, kad jos gražintu jam nekaltybę. „Kodėl? Kas negerai? “  „Aš nenorių bandelių su lašiniais, aš noriu spurgų ir krusanų! ”  “Bet tai neįmanoma, jau per vėlu…”. Ir išbėgo Petras į gatvę ir parklupo ant kelių, “Aš nenoriu būti Petras, aš noriu būti Petriukas! ”. Jis atlošė savo galvą ir pažvelgė dangun, į baltus debesis ir juodus paukščius. „Taip! ”, staiga sušuko jis ir nubėgo į artimiausią bažnyčią. Ten jis išpažino savo nuodėmes ir paprašė kunigo kad jis grąžintu jam nekaltybę. „Per vėlu, sūnau, per vėlu, nekaltybės nebeliko, liko tik kaltybė! Eik ir gyvenk, teisingai ir padoriai, valgyk bandeles su lašiniais, su laiku priprasi. ” Bet Petras nepriprato. Jis pardavė savo telefoną, savo smirdančius batus, ausines ir tėvų kompiuterį. Tuomet suieškojo ir surinko visus centus ir ryžtingai išžygiavo į lidlą. Atžygiavęs, jis nusipirko dešimt dėžių vaflių ir pradėjo juos vietoj valgyti. Valgė jis sunkiai, kiekvienas kąsnis skaudus, bet valgė jis toliau. Akys raudonavo ir ašaros tekėjo, bet kimšo Petras vaflius toliau. Ir galiausiai, jau bedarant trečią dėžę, plyšo Petro skrandis. Pusiau apkramtytų vaflių košė išsiliejo ant šaligatvio ir tą pačią akimirką Petras vėl patapo Petriuku.