Juodasis vanagas (2 dalis)

Su šlapiais drabužiais būna šalta


Fizines kursantų galimybes tikrinančios užduotys kartojosi ir visą likusią savaitę, po kurios pasitraukė 16 karių: 10 vyrų ir 6 merginos. Toliau visų laukė antrasis išbandymų etapas – išgyvenimo atviroje vietovėje mokymai, truksiantys 10 dienų.

Susodinę likusius 24 karius į sunkvežimį, vadai vežė juos į dar gilesnę niekieno žemę –toli nuo civilizacijos, toli nuo namų.

Miškinga vietove net ir lėčiausiai važiuojantis sunkvežimis velnioniškai kratėsi. Tuo tarpu sunkvežimiui nenustojant dunksėti, šalia Vinco sėdėjęs Kraučas gėrė jau trečią savo ypatingosios kavos puodelį. Kraučui kavos gėrimas yra įaugęs į kraują ir, vos tik gavęs pertraukėlę, jis puola kaisti vandenį.

– Nori kavos? – jis pasiūlė Vincui. – Šį kartą padariau stipresnę – vietoj vieno kaušelio įbėriau du. Tai bent gėralas, net plaukai piestu stojasi.  

Vincas atitraukė dėmesį nuo vartyto „Playboy“ žurnalo ir dirstelėjo į tamsų skystį giliame termoso puodelyje:

– Ne, dėkui.

Tuo metu keletas karių, norėdami prastumti laiką, pradėjo kortuoti, o Siskas iš nuobodulio nebežinojo kur dėtis. Jis vis staipėsi ir taisėsi sėdėjimo padėtį.

– Sumauti mediniai suolai, praktiškai nebejaučiu užpakalio žandų.

Nei vienas iš kitų karių praktiškai nekalbėjo. Visi atrodė pasiklydę savuose apmąstymuose ir su šiokiu tokiu nerimu laukė, kokį naują išbandymą vadai pasiūlys šį kartą.  

Po beveik trijų valandų kelionės kariai buvo išmesti prie aukšto tarpeklio, ties kuriuo nebesimatė pravažiavimo. Apsidairius aplink, driekėsi kone kerintis vaizdas. Tarp lieknų medžių atsivėrė platus krioklys, apačioje tyvuliavo srauni upė, o negyvenamus laukus supo vien miškai, tarpekliai ir kalnynai.

Sunkvežimis toliau nevažiavo, o kariai taktiškai pajudėjo į priekį – ten, kur rodėsi nėra jokio praėjimo ir artimiausią kelią skyrė nuo skardžio besileidžianti upė. Čia majoras Normanas visus sustabdė, tuomet atsisukęs į karius prakalbo:

– Neretais atvejais tam, kad pasiektumėte galutinę susitelkimo vietą, tenka pereiti nenumatytas kliūtis, – jis ranka parodė žemyn nuo skardžio, link kito upės kranto. – Va ten yra mūsų bazė. Norėdami ją pasiekti, visi privalėsite kirsti upę.

Majoras buvo pirmasis. Jis persimetė sunkią kuprinę per vieną petį tam, kad vandenyje būtų lengviau iš jos išsivaduoti, tuomet nieko nelaukęs šoko nuo 60 pėdų aukščio skardžio žemyn į upę. Verta paminėti, kad vandens temperatūra tebuvo vos keli laipsniai aukščiau nulio.

Atsidūręs srauniame, purslais besitaškančiame vandenyje, Normanas iškart iškėlė nykštį, parodydamas, kad jam viskas gerai. Plūduriuodamas šaltame vandenyje jis mikliai persitempė kuprinę į priekį, tuomet greitais rankų mostais perplaukė upę ir išsilaipino kitame krante.

Minutėlę luktelėjęs, leitenantas Kolinsas pradėjo instruktuoti karius. Tuo tarpu, šalia stovėjęs Gerneris, kreipdamasis į vyrukus, kaip visada buvo šmaikščiai įkyrus:

– Ką gi ponai. Gausite progą nusiprausti, nes smirdat kaip velniai!

Visiems buvo liepta sekti puikiai užduotį įvykdžiusio Normano pavyzdžiu. Iš pradžių lesta šuolį atlikti savanoriams. Pirmasis į eilę stojo Vincas. Jo akyse nebuvo matyti nė kruopelės baimės. Permetęs kuprinę per vieną petį jis priartėjo prie skardžio krašto. Žemai gilumoje šniokštė srauni upė. Vincas lėtai įkvėpė į plaučius oro, sulaikė kvėpavimą ir pasileido laisvu kritimu žemyn. Pro jo ausis prašvilpė vėjo gūsis ir už poros sekundžių jis tėškėsi į ledinį vandenį.

Labai sunku apibūdinti jausmą, kurį sukelia staigus panirimas į šaltą vandenį. Tai lyg sėdėjimas ant savo galūnių, kol jos galiausiai nutirpsta, o šaltis skverbiasi vis gilyn į kūną su tolygiai stiprėjančiu, nervus badančiu jutimu. Šalto vandens sukeltas šokas iš plaučių išstumia deguonį, dėl to paniškai norisi įkvėpti ir tampa be galo sunku orientuotis.

Tik atsidūręs upėje, Vincas keliais dideliais mostais išsistūmė į paviršių ir giliai įkvėpė, tuomet, perleidęs kuprinę į priekį, be didesnio vargo nuplaukė iki kranto.

Čia jo laukęs Normanas pritariamai linktelėjo:

– Puikiai atlikta, seržante Malkovičiau.

Toliau sekė kitų eilė. Vieni iš jų nušoko greitai, kiti drebėjo lyg epušės lapai. Du vaikinai, supratę, kad tokios ir panašios užduotys ne jiems, atsisakė šokti ir pasitraukė iš tolesnių mokymų. Tuo tarpu prie skardžio krašto atsidūręs Siskas visiškai rimtai vadui pareiškė, kad nesijaučia patogiai tai darydamas. Leitenantas Kolinsas priėjo prie nepatenkinto kario. Purtydamas galvą jis šypsojosi ir tuo pat metu stebėjosi:

– Nejaugi, kary? Eina šikt, nesijauti patogiai tai darydamas. Vienas dalykas, kurį aš tau praktiškai garantuoju, kad čia būdamas dar ne kartą pasijusi nepatogiai. O dabar judinkis ir šok į sumautą vandenį!

Galiausiai visi atsidūrė vandenyje ir, vargais, persikėlė per upę. Pasiekę krantą, visi stypčiojo drebėdami iš šalčio. Vadai greitai užkūrė laužą, prie kurio kariai galėjo trumpam pasišildyti. Visiems buvo liepta nusimesti šlapius drabužius, bei apsirengti atsargine uniforma. Vyrai be didesnio gėdos jausmo išsirengė iki plikų užpakalių ir persirengė sausais rūbais. Toje pačioje situacijoje atsidūrusios merginos pasirodė esą kiek drovesnės. Pasekusios viena kitos pavyzdžiu, jos persivilko tik viršutinius drabužius, bet liko su šlapiais apatiniais.  

Po kelių minučių visi kariai vėl buvo išrikiuoti. Pradėjo pamažėle temti. Oras buvo išties vėsus. Neilgai trukus beveik visų merginų viršutiniai drabužiai, dėl šlapių liemenėlių ir kelnaičių, permirko.

Kiekvienas patyręs, veiksmo matęs karys žino, kad kovinės operacijos šaltame ore esant šlapiais apdarais yra praktiškai neįmanomos ir praėjus vos penkioms minutėms apima jausmas, lyg nuogas sėdėtum šaldytuve.

Susinėręs rankas, Normanas įdėmiai tyrinėjo karius žvilgsniu. Galiausiai pradėjo į kai kuriuos besti pirštu:

– Tu – išeik į priekį. Tu – į priekį. Tu – į priekį.

Iš rikiuotės buvo išvesdintos aštuonios merginos ir pastatytos priešais likusius karius bei vadus.

– Nesuprantu šito, – erzinosi majoras. – Jums buvo leista padoriai pasišildyti ir liepta pasikeisti sumautus šlapius drabužius. Ir jūs man parodote šitai! – Normanas toliau be atvangos putojosi, kone spjaudydamas žodžius karėms į veidus. – Visi pirmoje eilėje esat niekam tikę kariai, statantys į pavojų save ir visą komandą! Nesugebėjot pasikeisti sumautų šlapių apatinių. Jums, damos, patariu palikti savo sušiktą gėdos jausmą už durų. Mes čia kalbam apie karą! Ten, – jis pirštu parodė toli į horizontą, – ties priešo linija, kulkoms švilpiant virš galvų, myšit tupėdamos apkase, kol jūsų porininkas dengs jūsų pliką subinę kulkosvaidžio ugnimi! Tuomet turėsit marias laiko pamąstyti apie gėdą!

Dar kurį laiką pasiplūkęs, vadas pagaliau šiek tiek aprimo.

– Už tai visi iki vieno būsite nubausti. Nesugebat tinkamai vykdyti paprasčiausių sumautų komandų. Šiandien norėjau jums duoti šiek tiek daugiau poilsio, bet dabar apie tai galite tik pasvajoti.  

Ir Normanas laikėsi duoto žodžio. Karių išties laukė velnioniškai varginanti užduotis. Tą patį vakarą vyko dar vienas žygis į miškuose esančios kalvos viršūnę. Kiekvienam buvo duota po rąstą, imitavusį papildomą amuniciją, kuri nedelsiant privalėjo būti pristatyta į naujai paskirtą susitelkimo vietą.

Nors pats rąstas nebuvo labai didelis ar sunkus, bet jį nešti, net ir užsidėjus ant peties, paprasčiausiai nepatogu. Kopimas į stačią kalvą, kai batai nuolat klimpsta į sunkią, drėgną, šakomis bei grumstais nusėtą žemę, taip pat nėra maloni patirtis ir net tokie tvirti kariai kaip Vincas ir Kraučas turėjo vargo atlikdami pavestą užduotį.  

Lipdamos į kalną trys merginos gan stipriai atsiliko nuo vedančiųjų. Iš paskos ėjęs Kolinsas jas be paliovos ragino paskubėti. Galiausiai viena mergina visiškai sustojo. Susiėmusi už krūtinės, ji sunkiai dūsavo, be atvangos gaudydama orą. Pribėgęs Kolinsas jai įdavė šilto gėrimo ir leido atsikvėpti.

– Kaip jautiesi? Ar viskas gerai?

– Man darosi negera, – vos girdimai ištarė kursantė. – Jaučiu skausmą plaučiuose, atrodo lyg nepajėgčiau pilnai įkvėpti.

– Ar nori, kad tave apžiūrėtų medikas?

Ji nedrąsiai linktelėjo, tuomet nusiėmusi savo atpažinimo raištį, įdavė jį leitenantui.

– Ar tikrai nori pasitraukti?

Merginos akyse kaupėsi ašaros:

– Man nėra jokių šansų suspėti paskui kitus...

Jau visai sutemus miško pašonėje buvo įkurdinta stovyklavietė su trimis dešimties vietų armijos palapinėmis. Ant metalinio rėmo pastatyta 200 litrų talpykla su kraneliu apačioje tapo vieninteliu praustuvu, o po krūmais iškasta skylė atstojo tualetą.

Keletą ateinančių dienų oras nesitaisė. Be paliovos lijo. Dėl prastų oro sąlygų dalis karių peršalo, vienam iš jų tai komplikavosi į plaučių uždegimą. Jam buvo rekomenduota nebetęsti mokymų. Kiti, demonstruodami valią bei ryžtą, iš kursų nesitraukė. Niekam tai didelių problemų nesukėlė. Vienintelis trikdis – tas erzinantis nuolatinis kosėjimas. Naktimis tai išties trukdydavo išvargusiam kūnui pailsėti.