Koncertas turėklui

KONCERTAS TURĖKLUI SU    ORKESTRU
Taip taip, šįvakar opera! Pagaliau.  Po ilgos karantininės pertraukos tikras kultūrinis įvykis mano gyvenime. Turbūt turėtų būti gėda, kad pragyvenus pusę šimto sąmoningų metų, nemačiau Traviatos, bet ta gėda mane tik vos vos pakutena – aš gi ten  važiuoju, neignoruoju, aš matysiu, aš turėsiu savo įspūdžius ir nuomonę. Kažkiek suglumina laikraštyje perskaityta žinia, kad premjeroje pageidautinas black tie aprangos kodas. Bandau save įsivaizduoti ilga vienspalve suknele ir aukštakulniais lakiniais bateliais, su mažyte rankine delne. Save, kuri visiems gyvenimo atvejams turi tik kelnes ir kuprinę. Po ilgų bandymų mintyse perkraustyt spintas, visvien lieka tik kelnės ir kuprinė. Bet! Aš turiu lakinius batelius! Viskas, aprangos kodas supaprastinamas iki minimumo, kompromisas rastas – juodos bekulnės „lakierkos“.
    Bet čia ne apie tai.
    Teatras vis ten pat, vis toks pat – kažkos be galo savas, pažįstamas, mano vaikystės laikų interjeras jau bepradedąs įgyti istorinę  vertę ir senovinės architektūros statusą. Smalsiai dairausi bandydama suskaičiuot black tie kodo astovus, bet greit suprantu, kad visgi dauguma kaip ir aš rado kompromisus ir aprangos kodą minimalizavo iki kokios nors vienos detalės. Kaip besirengtum, visvien visus vienija veido kaukės ir atvirus žiūrovų veidus gali pamatyti tik prie sienelės fotografavimuisi. Pasidavusios lengvam snobizmui ir mes slepiam kaukes saujoje ir stojame fotografuotis. Sau – kad jau kaip visi, kad jei šventė –  tai ir su nuotraukom. Dar būtinai išgeriam spalvoto vaisių kokteilio – pametus saugumą, proga minutei nusimesti kaukes – kad užsidėt kitas. Ir kad būtų visai kaip anuomet – karštas šokoladas.
    Bet ir čia ne apie tai.
  Sėdim aukštai aukštai – taip man dar neteko. Scena iš antro balkono priešpaskutinės eilės tokia tolima, nedidukė. Iš tokių tolių į veiksmą žiūriu labiau kaip vertintoja, tikrai ne kaip dalyvė, kas kartais pasitaikydavo kokioj ketviroj parterio eilėj. Keliomis eilėmis žemiau prešais mane sėdi mergaitė. Nedidukė, lieknutė, septynerių – aštuonerių metų. Turbūt vienintelis vaikas teatre šį vakarą. Atėjusi gal su vyresne mama, gal su jauna močiute. Akivaizdžiai per maža, kad matytų sceną. Ne amžiumi – ūgiu – iš už kėdės atlošo kyšo tik liesas plaukų kuodukas. Bet šviesos gęsta ir aš pamirštu tą mergaitę, bandau pajusti Violetos ir Alfredo dramą, girdėt orkestrą, pajust scenos atmosferą. Ir tik trečioj daly aš vėl pastebiu ir prisimenu tą vaiką. Scenos šviesose matau jos siluetą, veido neįžiūriu.  Mergaitė jau nebesėdi -  stovi, priėjusi arčiau balkono turėklo. Šonu į sceną. Nusibodo vaikui – pirma mintis. Ir tada pamatau jos rankas. Mergaitė groja. Jos mažučiai ploni piršteliai spaudo nematomus balkono atlošo klavišus. Jį idėmiai stebi sceną, girdi kiekvieną orkestro natą ir taktą, išlaukia kiekvieną pauzę. Ir į tą natą, taktą ir pauzę grakčiai  pakelia smulkutę plaštaką, nuleidžia ant savo įsivaizduojamos klaviatūros ir pasipila akordai, trelės, sudėtingi viražai. Mergaitė groja Verdį. Už save ir už visą orkestrą. Aš jau pamečiau vaizdą scenoje. Aš kitame koncerte – pačiame tikriausiame.
  Po to mes plojame. Sėdėdami, po to atsistoję. Pirmyn atgal vaikšto ir lankstosi aktoriai, pradedant kambarinėmis, baigiant Violeta. Ploja ir mergaitė – pasistiebusi, aukščiau iškėlusi rankytes. Ir aš ploju – vaikui, grojusiam Verdį  balkono turėklu.