Ligoninė. Trečias Skyrius.

Belevju ligoninė, Hamlis
22: 10

– Tai kokia gi tamstos istorija? – paklausė Džekas Mičelas, sėdėdamas ant sunkios kėdės ir pažvelgė į po jo kojomis besiraitančio vyro veidą. Be abejo, jis nesitikėjo išgirsti atsakymo, nes šis trūkčiojantis ir žiopčiojantis padaras jau nebebuvo žmogus. Abi sutvėrimo kojos buvo sulaužytos, o kairė ranka nutraukta žemiau alkūnės. Jis nekėlė rimtos grėsmės, tačiau, dėl viso pikto, pareigūnas patraukė savo kojas atokiau. Baisūs sužalojimai šio gyvo nė kiek nevargino. Aimanuodamas, jis purvinais pirštais vis bandė pasiekti Džeko batą. Tuo tarpu pareigūnas stengėsi suprasti, kodėl šis gyvis taip elgėsi. Tačiau vietoj atsakymo, iš žemių pilnos burnos, sklido tik duslios aimanos, o balta plėvele apsitraukusiuose vyzdžiuose neliko nė lašo proto ar sielos.

– Džekai, pribaik jį! – už keliolikos metrų, nuo barikadų pusės, nuskambėjo gilus balsas. Kartu su savo sūnumis Merfiu ir Filu, Bilis Reinoldsas savanoriškai saugojo aplink ligoninės įėjimą pastatytą užkardą. Tuo tarpu Filo žmona ir abi jo dukros slėpėsi viduje. Bet Bilis jau dvejojo ar teisingai pasielgė. Jis svarstė, kad galbūt jiems vertėjo likti savo namuose Hamlio priemiestyje? Name su pusės metro storio sienomis ir tvirtais rakinamais langais, nuošaliau nuo kaimynų, būtų buvę daug saugiau palyginus su miesto centru. O šis pastatas kuo toliau, tuo labiau priminė užpuolikų magnetą, vakarėjant pritraukiantį vis didesnį jų skaičių.

Bilis atlaužė savo dvivamzdžio gaiduką. – Arba leisk man.

– Atsipalaiduok, Bili. – Džekas lėtai atsistojo, vis dar remdamas kėdę į vyro krūtinę. – Tiesiog noriu pažinti mūsų priešą. Šis jau nebe toks pavojingas.

– Nėra čia ko atsipalaiduoti su tais išperom, – burbtelėjo Bilis. – Kulka į kaktą ir tiek kalbos.

Jis buvo teisus. Šūviai į kūną ir sužalojimai šiuos padarus tik laikinai išvesdavo iš pusiausvyros.

– Šiuo klausimu tamstai pritariu. – Džekas mostelėjo metaliniu strypu ir suskaldė gyvio galvą. Jos turiniui išvarvėjus ant asfalto, padaras dar kartelį žioptelėjo ir sustingo. – Apgailestauju.

Džekas nuvalė strypą  į lavono marškinius ir žengė link barikados, kai staiga sparčiai artėjančių žingsnių aidas privertė jį atsisukti. Žmogysta netikėtai išniro iš gretimo pastato šešėlio ir bėgo jo link.

– Džekai, saugokis! – Bilis nusitaikė, tačiau Džekas stovėjo tarp jo ir artėjančio silueto.

– Po galais, traukis iš kelio! – mojuodamas sušuko Bilis. Bet buvo per vėlu.

Blausioje gatvės šviesoje pasirodė jauna moteris. Jos šviesiai mėlyna palaidinė buvo permirkusi sukrešėjusiu krauju iš plėštinės žaizdos kakle. Kaip ir kiti, ji jau nebuvo savimi. Vos per kelias akimirkas ji įveikė atstumą skiriantį ją nuo Džeko, kai nuaidėjo šūvis ir moteris griuvo žemėn su kaktoje žiojėjančia skyle. Jos kūnas dar kelis kartus trūktelėjo, prieš amžiams nurimdamas.

– Laimės kūdikis! – su palengvėjimu riktelėjo Bilis.

“Beveik. “ Šmėstelėjo mintis Džeko galvoje. Giliai įkvėpęs jis žvilgtelėjo į rūkstantį pistoletą savo delne. Tai buvo paskutinė kulka. Džekas nusikeikė ir įsikišo nebenaudingą ginklą į dėklą. Nuo šiol jam teks pasikliauti laužtuvu, kuris iki šiol jo nepavedė. Nebegaišdamas nė akimirkos pareigūnas užsikabarojo į bent šiek tiek saugesnį barikados viršų.

– Linksminatės, pareigūne? – neslėpdamas sarkazmo paklausė Bilis.

Šio seno kirpimo krieno niekas nebestebino. Ypatingai pastaruoju metu ir Džeko nuomone Bilis per daug mėgavosi susiklosčiusia situacija.

– Nejaugi mums visiems nelinksma? – Nusišypsojo Džekas, nuo automobilio stogo pakeldamas ten anksčiau paliktą riaušių malšinimui skirtą skydą. Šis daiktas pasirodė esąs puikus įrankis užpuolikams atremti ir stumti žemyn nuo užkardos. Žinoma, to nepakako jiems nudobti, tačiau sulaužytomis galūnėmis greit nepajudėsi.

– Tau pasisekė. Ta vieniša damutė atrodė labai išbadėjusi, – nesiliovė šmaikštauti Bilis.

– Deja, ji nebuvo mano skonio, – gaudydamas kvapą atsakė Džekas.
Tačiau Bilis buvo teisus. Vieniši užpuolikai, tiek vyrai tiek moterys, nebuvo tokie pavojingi, nebent jiems pavyktų prisėlinti nepastebėtiems. Bet ilgainiui vietoj pavienių individų vis dažniau pasirodančios gaujos gerokai apsunkino pastato gynybą. Atrodė, jog šios keistos būsenos paveikti žmonės būrėsi į grupes, tarytum planuodami savo išpuolius. Bet Džekas nepastebėjo jų elgsenoje jokių koordinuotų veiksmų.
Bepročiai elgėsi beatodairiškai. Be jokio savisaugos jausmo, jie stačia galva puldavo mirčiai į glėbį.

Jeigu būtų buvusi Džeko valia, jie jau seniai būtų užsibarikadavęs ligoninės viduje, kur būtų buvę daug lengviau gintis ir su mažesniais nuostoliais. Tačiau šerifas įsakė palikti pagrindinį įėjimą atvirą visiems atvykstantiems ir pavedė Džekui jo apsaugą.

Šis sprendimas brangiai kainavo. Dienos bėgyje, vykdydamas šį įsakymą, Džekas prarado keletą artimų bičiulių. Jų sumaitoti kūnai dabar ilsėjosi pastato viduje laukdami laidotuvių, jeigu jos kada nors įvyktų.

„Pasaulis išprotėjo“ Ši mintis persekiojo Džeką visą dieną.

Hamlyje pratrūkus smurtui, žmonės skubėjo į ligoninę miniomis. Daugelis sužeisti ir traumuoti. Vieni atėjo pėsčiomis, kiti atvažiavo automobiliais ir greitai užkimšo pagrindinę parkavimo aikštelę.

Chaotiška situacija sparčiai prastėjo. Keletas į minią įsimaišiusių sutvėrimų nepastebėti prasmuko vidun kur, kandžiodami ir draskydami, ėmė puldinėti aplinkinius, kol Džekas, kartu su kitais pareigūnais, jų nepribaigė. Kaip tik tuomet vienas iš užpuolikų jam įkando ir nuo to laiko jo kairysis riešas nesiliovė karščiavęs.

Daktaro Feldmano duoti antibiotikai infekcijos nė kiek nemažino. Džekas tai jautė. Oda aplink įkandimo žymę papilkėjo ir, negana to, dilgčiojo bei sparčiai tino. Jį stebino, kodėl patinimas neparaudo kaip įprastai tokias atvejais būna, bet stengėsi apie tai negalvoti, nors ir buvo neramu. Kiti nukentėję, tame tarpe ir keletas jo bendradarbių, skundėsi panašiais simptomais. Nemažai žmonių mirė nuo patirtų sužalojimų, bet Džekas neabejojo, kad išsikapstys. Jo žaizda buvo daug lengvesnė nei kitų ir nors gerokai jį erzino, jis bent jau galėjo guostis, jog iki šiol niekas iš sužeistųjų nesielgė agresyviai. Radęs minutę jis būtinai pasikalbės su daktaru Feldmanu, nes stiprėjantis maudimas ir atsirandantys vis keistesni atspalviai kėlė Džekui nemažą susirūpinimą.

Atėjus pietų metui kontroliuoti atviras ligoninės prieigas tapo nebeįmanoma. Užpuolikų skaičiui augant, pareigūnams sekėsi vis sunkiau juos suvaldyti. Tuomet Džekas ir pasiūlė pastatyti barikadą. Jo idėja susilaukė visuotinio palaikymo ir netrukus aplink pagrindinį įėjimą išaugo užkarda suręsta iš automobilių, atvilktų iš stovėjimo aikštelės.
Tarpus tarp automobilių savanoriai užpildė biuro baldais, suoleliais bei viskuo, ką tik sugebėjo pakelti ir panešti. Likusias apleistas transporto priemones nutempė į aikštės vidurį, taip atlaisvindami privažiavimą prie pastato.

Džeko manymu tai buvo teisingas sprendimas, padedantis susidoroti su bepročiais, kuriuos nuo šiol buvo lengviau pastebėti iš tolo. Apie tai bylojo krūvos lavonų barikados papėdėje. Perpildžius ligoninės morgą ir netgi dalį kabinetų pavertus kūnų saugyklomis, tiesiog nebeliko vietos kur dėti palaikus.

O žmonės ir toliau plūdo, pasakodami siaubo kupinas istorijas. Kai kurie tiesiog negalėjo tylėti, antraip išprotėtų. Ir visus naujai atvykstančius kažkur reikėjo sutalpinti, tad lavonų niekas neberinko, kas tikrai nepadėjo gynėjų moralei.

Ilgainiui, netekus dviejų trečdalių pareigūnų, šerifas kreipėsi į žmones prašydamas pagalbos gynyboje. Kai kurie sutiko, tačiau kiti nusprendė likti su savo šeimomis. Džekas juos puikiai suprato. Žmonės tikėjosi, jog ši situacija greit išsispręs ir ne kiekvienas buvo linkęs rizikuoti vardan kitų. Bet jis džiaugėsi tais, kurie sutiko ir buvo dėkingas jiems už pasiaukojimą. Rizika buvo didžiulė, tačiau kito pasirinkimo nebuvo.

Vakarop pabėgėlių srautas išseko. Jau porą valandų Džekas nematė prie užkardos atvykstančio sveikai atrodančio žmogaus. Jį vis dažniau aplankydavo mintys, kad galbūt vertėtų užrakinti duris ir sulaukti šio košmaro pabaigos pastato viduje? O gal jis tiesiog pradėjo bijoti?

Ankstėliau Džekas nugirdo žmones kalbant apie kariškių veiksmus už miesto ribų. Galbūt jie planuoja įvesti nepaprastąją padėtį? „Viltis – kvailių motina. “ Šmėstelėjo jam mintis. „Prieš šituos išperas niekas nepadės. “

Mąstydamas apie dienos įvykius, Džekas pasikasė tvarstį. Be deginančio tvinkčiojančio skausmo, žaizda pradėjo dar ir niežėti. Jis buvo pavargęs, purvinas ir alkanas ir tai tik dar labiau blogino jo savijautą. Ne ką geriau jautėsi ir aplinkiniai. Nevalgę, gurgiančiais pilvais, daugelis taip pat nevalingai kasėsi.

Džekas būtų galėjęs nužudyti už kavos puodelį, tačiau ji baigėsi dar prieš keletą valandų. Deja, jie negalėjo tiesiog nulėkti į artimiausią parduotuvę apsiprekinti, kaip anksčiau. Netgi pats paprasčiausias veiksmas nuo šiol reikalavo detalaus planavimo ir budrumo.

Staiga Džekas pastebėjo kažką kitapus aikštės, šalia maisto parduotuvės kampo. Nors iki ten buvo gan nemažas atstumas ir tamsu, šešėliuose jis atpažino svirduliuojantį žmogaus siluetą.

– Dar vienas, – jis garsiai ištarė ir mostelėjo link žmogystos. – Bent jau šitas neužklups mūsų netikėtai.

– Matau. – Dėl viso pikto, Bilis nusitaikė.

– Iš kur žinote, kad ten jis, o ne ji? – paklausė šalia tėvo stovintis Merfis. Kartu su Filu jie buvo ginkluoti sunkiais metaliniais vamzdžiais.

– Jokio skirtumo, sūnau, – atrėžė Bilis. Užpakalį nukąs tiek vienas tiek kitas.

– O galbūt ten išgyvenęs žmogus? – įsiterpė dar vienas pašnekovas. Ianas Farelas kartu su Maiku Osvelu buvo paskutiniai du išgyvenę miesto priešgaisrinės brigados nariai. Kilus gaisrams pirmosiomis tragedijos valandomis jie reagavo į iškvietimus, tačiau netrukus buvo priversti kovoti už savo pačių gyvybes. Maikas buvo paskutinis gyvas Iano komandos narys.

Sulaukę šerifo skambučio, abu atvyko prie ligoninės ir pastatė savo sunkiasvorę mašiną įėjimo dešinėje pusėje kur ji tapo užkardos dalimi. Negalėdami perlipti per viršų, padarai buvo priversti eiti aplink kur ugniagesiai pasitikdavo juos savo priešgaisriniais kirviais. Esant būtinybei, jie galėjo panaudoti ir vandens srovę. Bet šią priemonę buvo nuspręsta palikti kraštutiniam atvejui.

Abu vyrai vilkėjo apsauginiais kostiumais, šiek tiek apsaugančiais nuo įkandimų. Vis dėlto, dienos eigoje, Maikui nepavyko išvengti kelių grybštelėjimų.

– Išgyvenęs.... senokai tokio nemačiau. Nori lažintis kad tai dar vienas prakeiktas pamišėlis? Paklauskim jo, –burbtelėjo Bilis ir, iškėlęs ranką, pamojavo. – Ei, tu, ateik!

Bilio riksmas patraukė žmogystos dėmesį ir vilkdamas dešinę koją, šis sukruto. Po akimirkos daugiau šešėlių išniro iš už pastato ir staiga metėsi link barikados.

– Žiūrėk tu man, dar ir draugų atsivedė! – Bilis tvirčiau rankose suspaudė šautuvą. – Abu stovėkit šalia, – įsakmiu balsu jis tarė savo sūnums. Jo šmaikštumas akimirksniu išgaravo.

Vos po kelių akimirkų, aidint riksmams ir aimanoms, jų pusėn bėgo jau dešimtys sutvėrimų.

Greičiausiems pasiekus aikštės vidurį, juos pagaliau pastebėjo ir likę užkardos gynėjai ir visas statinys tarytum atgijo.

– Ruoškitės! – Džekas riktelėjo pakankamai garsiai kad visi jį išgirstų, tuo pat metu stengdamasis išlikti ramus. Jų gretose buvo gal penkiolika vyrų ir saujelė moterų, tačiau tik pusė gynėjų vis dar galėjo šaudyti. Dauguma savanorių, tame tarpe ir Džekas, nebeturėjo šovinių, tad buvo priversti griebtis metalinių strypų, beisbolo lazdų ar bet kokio kito gynybai tinkamo sunkaus daikto. Nepaisant visko, Džekas abejojo, ar visų jų pastangų užteks prieš tokį būrį užpuolikų.

Atrodė kad plūstanti monstrų banga buvo begalinė. Jų gyvuliški riksmai drebino orą, šiurpindami net drąsiausias širdis. Užpuolikams priartėjus per šūvio atstumą, keletas gynėjų neatlaikė įtampos ir atidengė ugnį, tik veltui eikvodami šovinius. Daugelis šūvių skriejo pro šalį arba, be didesnio poveikio, pataikė į nereikšmingas kūno dalis. Padarai vis tiek nejautė jokio skausmo.

– Nešaudykit per anksti. Tausokit šaudmenis! Prisileiskit juo arčiau ir taikykit į galvas! Tik taip juos sustabdysit! – Džekas taip pat jautė kylantį nerimą, bet ilgi tarnybos metai išmokė jį tvardytis. Ši užpuolikų minia buvo didžiausia iki šiol matyta, bet, kad ir kaip viliojančiai skambėjo mintis apie atsitraukimą, Džekas ją metė iš galvos. Jie nespėjo sutvirtinti stiklinio pastato fasado. Tokia minia be vargo išdaužytų langus ir prasiveržę vidun pradėtų skerdynes ten kur glaudėsi sužeistieji, moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės.

Jie tiesiog neturėjo kito pasirinkimo kaip sustabdyti užpuolikus lauke.

– Džiudit! –šūktelėjo prie durų stovinčiai jaunai pareigūnei Džekas. Jis pavedė keletui kolegų saugoti įėjimą tam atvejui jeigu pamišėliai prasiveržtų pro gynėjus.

– Surask Džimį ir liepk skubėti čionai. Ir tegul kartu atsiveda visus ką tik gali. Paskubėk!

– Lekiu! – Pareigūnė Džiudit Dalton apsisuko ant kulnų ir išnyko tarpduryje.

– Susiimkit! – riktelėjo Džekas įsakmiu balsu. – Jeigu jų nesustabdysim, žus daugybė žmonių! – Jis užsidengė skydu, žvelgdamas į artėjančią monstrų bandą. Net ir norėdamas, šią akimirką jis neturėjo laiko įkvepiančiai kalbai.

Pirmoji užpuolikų banga įveikė automobilių grūstį ir paknopstomis pasileido per tuščią aikštės ruožą link užkardos. Jiems vis artėjant, aikštės lempos apšvietė jų šiurpiai sumaitotus ir sužalotus kūnus. Kadaise buvę žmonėmis, dabar jie virto atėjūnais lyg iš paties pragaro gelmių, vedini tik vieno tikslo.

Džekas tvirčiau sugniaužė laužtuvo rankeną ir giliai įkvėpė. Nuo artėjančios minios sklindantis riksmų ir klyksmų aidas buvo kurtinantis.

– Viešpatie, apsaugok, – sudrebėjo Bilio balsas. Jis nusitaikė į jauną liekną vyrą, bėgantį tiesiai link jo ir nuspaudė gaiduką. Vyro galva sprogo ir, prieš jo lavonui nugriūvant ant grindinio, smegenų ir kaukolės atplaišos aptaškė skubančius jam iš paskos. Bilis iššovė antrą kartą, šįkart pataikydamas kitam padarui į krūtinę. Kulkai išmušus skylę plaučiuose ir sutrupinus stuburą, užpuolikas neteko pusiausvyros ir liuobėsi žemėn, kur jį sutrypė dešimtys kitų. Sutvėrimai ne tik nejautė skausmo, bet ir buvo visiškai abejingi vieni kitiems. Kiekvienas rūpinosi tik savimi ir tik savo skrandžiu bei išbadėjusiomis akimis veržėsi vienas per kitą.

– Taikykit į galvas! – Džeko balsas nuskendo kurtinančiame griaustinyje, kai gynėjai paleido į nekviestus svečius koordinuotą salvę. Keli užpuolikai iškart griuvo sukruvintomis galvomis.

Deja daugelis šūvių skriejo pro šalį netgi iš arti. Pataikyti į padrikai judantį taikinį sunkiai sekėsi net patyrusiems pareigūnams. O drebančiomis rankomis ir apimtiems panikos tai padaryti buvo beveik neįmanoma.

Kulkos varpė artėjančius padarus, draskydamos jų kūnus, tačiau žaizdos užpuolikams buvo nė motais. Nemažindami tempo, jie toliau veržėsi pirmyn ir po kelių akimirkų pirmoji zombių banga rėžėsi į barikados papėdę.

Laukite tęsinio.