Karalius

DĖLIOĖ

  Vienoje plastikinėje karalystėje gyveno viena neįtikėtina popierinė tauta. Nei didelė, nei maža – lygiai tiek, kiek reikia.
Na gerai, ne visai taip –  senoje plastikinėje pakuotėje gulėjo krūva dėlionės detalių. Reikia tikėtis, kad jos buvo visos  - visi penki šimtai – nes maišelis buvo beveik sveikas, tik pats kampukas šiek tiek įplyšęs. Bet mes tikrai galim įsivaizduoti, kad tai karalystė, apgyvendinta labai neįprastos tautos. Įprasta tauta ko gero taip neatrodytų. Ir karalystė buvo tokia šiek tiek keista – karalystė neturėjo Karaliaus. Tauta išvis neturėjo valdžios! Jokios. Jie gyveno savo plastikinėje pakuotėje ir visi buvo lygūs... Visi vienodi. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Galvojat lengva būti visiems vienodiems ir lygiems? Visiškai ne. Detalės pastoviai pykosi ir ginčijosi, bandė įrodyti kiekviena savo pranašumą. Viena, pati ryškiausia mėlyna kartą pareiškė, kad ji pati gražiausia. Gražiausia ir tiek. Tuomet pati ryškiausia raudona nesutiko – o kodėl ne ji? Ji – raudona! Nenusileido ir ryškiai geltona – ji geriausiai matoma iš tolo. Ji ir yra gražiausia. Tada kitos mėlynos detalės, ne tokios ryškios, kaip apsiskelbusi gražuolė, nutarė ją palaikyti – mėlynoji nuostabioji! Jos šaukė, rėkė viena per kitą, kad mėlyna spalva pati gražiausia, kad jų karalystėje tokių detalių daugiausia. Na, dėl kiekio mėlynosios buvo teisios – dėlionė vaizdavo mėlyną jūrą ir dangų. Ir saulėlydį kažkur kampe. Na dar buvo gabaliukas žalio kranto.
Raudonosios detalės taip pat susivienijo – gerai, tegu jų mažiau, bet jos raudonos! Jos gražiausios! Jos – saulėlydis!
Geltonosios pasipiktino – tegu jų nedaug, bet be jų saulėlydis virstų raudonu blynu! Geltonoji – štai kas svarbiausia gražuolė.
Buvo viena tokia ir oranžinė detalė. Vienintelė. Ji buvo lyg švelnus perėjimas saulėlydyje tarp ryškiai raudonos ir geltonos.
-Aš tokia vienintelė. Nepakartojama ir nepakeičiama. Aš ir esu gražiausia. Gražiausia savo išskirtinumu, teigė oranžinė detalė.
Žalios detalės ilgai tylėjo. Jų buvo mažiausiai. Viena, šviesiai žalia, nutarė palaikyti geltonąsias, kita, tamsesnė stojo į mėlynųjų pusę. Dar kelios, tokios tamsiais žalios, kad beveik rudos, griežtai pasisakė, kad gražiausia yra raudonoji. O dar viena žalia, beveik salotinė, pareiškė, kad ji ir yra pati svarbiausia, pati gražiausia detalė. Ir išvis – jei ji išeitų – matomoje vietoje liktų juoda skylė. Tamsiai ir šviesiai žali dėlionės gabalėliai sutriko ir kuriam laikui nutilo. Po to greit perbėgo į salotinės pusę – taip, ji ir yra svarbiausia.
Tuomet prasidėjo karas. Na, kol kas tik žodžių. Detalės puolė vienos kitas įžeidinėti, pravardžiuoti, menkinti. Sau jos priskyrė nebūtų nuopelnų, ir privalumų.
Plastikinėje karalystėje kilo visiška sumaištis. Gerai, kad buvo naktis ir niekas nematė, kaip pliekėsi popieriniai dėlionės gabalėliai. Net maišelis kilnojosi. Viena tokia ramesnė balta detalytė neatlaikė ir tyliai tyliai pro praplėštą kampuką prasmuko lauk iš tos karalystės be karaliaus. Ir kitos detalės pavargo, aprimo. Kažkuri žalioji staiga šūktelėjo:
-Renkam Karalių! Tegu Karalius nusprendžia, kas pats gražiausias ir vertas gražuolio titulo.
-Renkam renkam! – sutiko visa plastikinė Karalystė. Karalystė  be Karaliaus.
-Kas bus Karaliumi?
Visi pritilo, nes niekas nežinojo, ką dar Karalius veikia, be to kad paskelbia gražiausiąjį. Gal čia labai sunkus darbas? Gal labai atsakingas?
Galop pasisiūlė ta viena oranžinė detalė – ji vis vien buvo tokia vienintelė. Ir drąsi, nes būdama tokia viena drįso skelbtis gražiausia.
-Balsuokim. Tik reik pradžioj išsiskaičiuoti.
Ir prasidėjo skaičiavimas. Kaip besistengė, niekaip neišėjo penki šimtai. Keturi šimtai devyniasdešimt devyni ir viskas. Trūksta vieno gyventojo. Ir balsuoti negali – jei kandidatas nebalsuoja, balsų lieka porinis skaičius. Ir vėl sujudo Karalystė, vėl sunerimo popierinė tauta…
Ir vėl išeitį pasiūlė oranžinė detalė, ta netikėtai drąsioji kandidatė į Karalius:
-Aš eisiu ieškoti pradingusios detalės. Jei grįšiu ne viena – tapsiu Karaliumi ir be rinkimų. Negrįšiu – tai ką padarysi, išsirinksit kitą Karalių.
Ir oranžinė detalytė atsargiai pralindo pro mažą maišelio plyšelį.
Taip, buvo naktis, ir tik mėnulio pilnatis apšvietė stalo paviršių. Na, stalo šeimininkas turbūt nebuvo tvarkinguolis – ir ko tik čia nebuvo – ir neišgerta puodelyje arbata, ir pabirę pieštukai, parkeriai, kažkieno apgraužtas trintukas, atversti sąsiuviniai, nesuvalgytas sausainis… Nebus lengva rasti pradingusią detalytę…
Oranžinė tyliai sliūkino pro visą tą betvarkę, atsargiai brovėsi tarp pieštukų, trupinių, jau bandė apeiti puoduką su atvėsusia arbata, kai ją kažkas pastvėrė ir greitai nusinešė. Tai buvo smalsi ir alkana pelytė, priviliota sausainio kvapo ir užklydusi ant stalo. Ji, nešina oranžine detale,  greitai nušoko nuo stalo ir nulėkė į savo urvelį kambario kamputyje. Ten buvo daug tamsiau, bet kai apsiprato, kandidatė į Karalius urvelyje pamatė nelaimės draugę – pasprukusią baltą detalę. Ji tyliai tupėjo ir neturėjo jokių vilčių iš ten pasprukti – ji buvo tyli, rami ir neryžtinga. Net neaišku, kaip ji išdrįso palikti plastikinę Karalystę. Turbūt buvo labai baisus tas  karas…
Na, oranžinė buvo daug drąsesnė ir ryžtingesnė. Ne veltui ji pasisiūlė į Karalius, ne veltui išėjo ieškoti dingusios draugės. Ji griebė baltąją detalę ir abi spruko iš urvelio, kol nespėjo sugrįžti smalsioji pelytė. Ir labai labai laiku suspėjo – pelytė joms įkandin įsmuko į savo namus ir atsivilko ne menką sausainio gabalą. Dabar ko gero ilgam turės darbo - sausainis buvo didelis ir skanus. O pelytė mažą, nusususi ir plėšri.
Ilgai dvi mažos detalės keliavo iki stalo, bet pasiekė jį dar saulei nepatekėjus. Negali gi sulaukti ryto – visi namai sukils, bus daug vaikščiojimo, sumaišties. Ir kaip čia atrodytų vaikštančios dėlionės detalės? Tikrai jau ne kas – jos liktų nesuprastos.
Bet stalas pasirodė neįveikiama kliūtis. Visiškai neįveikiama.
Oranžinė ir baltoji pabandė pasiprašyti  savo popierinės tautos pagalbos. Kad ir maža buvo vilties, kad jos bus išgirstos ir dar mažesnė tikimybė, kad susikivirčijusi Karalystė išties pagalbos ranką, bet nevilty jos šūkavo ir šūkavo. Ir ką – buvo išgirstos. Tuo metu detalės maišelyje jau buvo susitaikiusios, apsiraminusios. Jos neramiai laukė grįžtančios oranžinės detalės ir beveik jau buvo ją paskelbusios savo Karaliumi. Ir išgirdo pagalbos šauksmą. Jos visos 498 išlindo iš maišelio ir pamatė ant grindų dvi pasimetusias savo drauges. Greitai visos susikabino viena už kitos, nusileido ir užkėlė oranžinę ir baltą detalytes ant stalo. Jų kaip tik pakako, kad pasiektų grindis.
Saulei tekant, visi penki šimtai tautiečių buvo maišelyje.
O rytą kažkas pasidarė namiškiams! Jie sutvarkė stalą ir nutarė sudėti dėlionę. Tą pačią dėlionę su jūra ir saulėlydžiu, kuri čia gulėjo beveik metus. Kuri kivirčijosi dėl grožio, rinko Karalių ir gelbėjo savo draugę.
Kai darbo ėmėsi trise, kad ir ne maža, dėlionė buvo greitai sudėta. Graži dėlionė – žalias kranto lopinėlis, tamsiai mėlyna jūra, žydras dangus ir saulėlydis. Ir vienintelė oranžinė detalė saulėlydyje, kuri tarsi jungė raudoną ir geltoną besileidžiančios saulės atspalvius. Karalius. O visai visai šalia sklandė balta žuvėdra – ta nedrąsi ir kukli baltoji detalė. Ir jos taip derėjo – vienintelė oranžinė – Karalius. Ir vienintelė balta – žuvėdra.