Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







1 Dalis
        Alisa


- Na gi, ateik į lauką! Kiek tavęs galima laukti? Gyvūnai prabus iš žiemos miego, kol tu susiruoši. – Girdėjosi, kaip lauke šaukia Diana.
          Pamačiusi ją pro apšalusį langą, Alisa apsidžiaugė. Ji greitai uždarė savo antros klasės matematikos vadovėlį ir nuskubėjo į virtuvę, pas mamą. Virtuvėje buvo tvanku, mergaitės nosį palietė malonus maisto kvapas. Mama, atsisukusi į viryklę ir kažką maišė puode. Akimirkai, Alisa stabtelėjo, kad įsitikintų, kokia jos nuotaika, nes nuo to priklausė ar galės eiti pažaisti su Diana.
- Mama? – nedrąsiai tarė Alisa nedrįsdama pakelti akių nuo grindų.
- Ko? – Neatsisukusi, ji toliau maišė gaminą maistą.
- Galima išeiti į lauką pažaisti su Diana? Kol šviesu. – Alisa pakėlė akis, iš balso supratusi, jog mama nėra pikta.
- Namų darbus padarei? – Šaltai paklausė mama.
- Ne, bet padarysiu vakare. – Nors ir stengėsi paslėpti, bet jos balsas drebėjo.
- Gali eiti. -  Ji net neatsisuko į Alisą ir toliau kažką maišė puode. - Na žiūrėk man, kad namų darbai būtų padaryti. Aš įspėjau tave.
        Alisa dar pastovėjo tarpduryje, laukė, gal mama dar ką pridurs, tačiau ta tylėjo ir buvo panirusi ties savo puodu. Greitai prisiminusi Dianą, nuskubėjo rengtis į lauką. Ji paskubomis, užsimovė savo šiltus žieminius batus,  greitai apsivyniojo aplink kaklą raudoną šaliką, užsidėjo kepurę ir užsivilko rudus kailinius.
- Aš išeinu! – Sušuko prieš išeinant į lauką.
        Mergaitei niekas neatsakė ir ji nuskubėjo į lauką pas Dianą. Alisos nuotaika staigiai pakilo, Diana buvo jos vienintelė ir pati geriausia draugė. Žaisti su ja visada buvo smagu, be to mergaitės retai pykosi.
        Diana stovėjo už vartų ir tingiai spardė sniegą. Jos skruostai buvo raudoni nuo šalčio, o pati dėvėjo jai smarkiai per didelę juodą pūkinę striukę. Lauke ryškiai švietė saulė, o baltas sniegas atspindėjo jos šviesą tiesiai Alisai į veidą. Maloniai įkvėpusi šalto žiemos oro, ji nusišypsojo visam kaimui: namams, apklotiems didele sniego paklode, apšalusiems medžiams ir žinoma, Dianai.
- Tu labai ilgai užtrukai, beveik sušalau tavęs belaukdama! – Ėmė skųstis Diana, išpūtusi raudonus skruostus.
- Man reikėjo atsiklausti mamos leidimo, – teisinosi Alisa.
    „Juk tu žinai, kokia ji... “
- Tikiuosi, tavo mama buvo geros nuotaikos? Matyti ją piktą nesinori net man. Atrodo ji pražudys tave vien savo piktu žvilgsniu.
- Nėra ji jau tokia bloga... – Tarė Alisa pasijutusi nedrąsiai ir tyliau nei įprasta, o tada nusuko žvilgsnį nuo priekaištingų Dianos akių. -  Kaip matai išleido mane, nors galėjo liepti daryti namų darbus.
- Aš jau padariau namų darbus. – Tai tariusi Diana išsišiepė.
- Aš padarysiu vakare, kai sutems. – Besiteisindama Alisa sulipdė sniego gniūžtę ir metė ją tiesiai į Dianą.
- Taip negalima! Aš nesitikėjau! – Sušuko ji ir nusijuokė.
      Skambus Dianos juokas nuaidėjo per visą kaimą. Atrodė, gyvenvietė nutilo ir bandė pasiglemžti dalelę šilto vaikiško juoko į save. Patrynusi rankas, nelaukdama Dianos atgalinio smūgio, Alisa greitai sulipdė antrą sniego gniūžtę ir ją sviedė į draugę, tačiau nepataikė. Diana nusprendusi neatsilikti, greitai sulipdė gniūžtę ir metė atgal į Alisą.
- Tik ne į veidą! – Tai tarusi Alisa užsidengė rankomis veidą.
- O tu bijai?! -  Diana toliau juokėsi.
        Alisa apsisuko ir pradėjo bėgti per visą kaimą, kurio kelias nebuvo dar valytas nuo per naktį prisnigusio sniego. Ji girdėjo, kaip Diana nieko nelaukdama ją vejasi. Gatvė buvo slidi, mergaitė atsargiu žingsniu greitai pasuko keliu vedančiu link ežero. Girdėjosi, kaip Diana sustojo, tada akimirkai Alisa atsisuko ir pažvelgė į Dianą – ta, pasilenkusi ranka siekė balto sniego. Alisa nusijuokė ir sušuko:
- Nepagausi!
        Diana neatsakė, tačiau Alisa matė kaip draugė šypsosi ir lipdo sniego gniūžtę. Greitai pasilenkus, Alisa griebė purų sniegą ir pradėjo lipdyti gniūžtę, o sulipdžiusi, metė ją į Dianą ir pataikė.
- Dešimt taškų! – Žaismingai sušuko Alisa leisdama sau džiaugtis.
Diana skambiai nusijuokė, o tada metė gniūžtę į Alisą, tačiau nepataikė.
- Už nepataikytas, skaičiuosiu minusą! -  Nusijuokė Alisa.
      Mergaitės juokėsi ir mėtėsi sniego gniūžtėmis, kol galiausiai abi nugriuvo į sniegą ir nuo apėmusio juoko nebegalėjo atsistoti.
- Gal eikime link ežero? – Pasiūlė Alisa stebėdama kaip Diana išpučia šiltą orą. – Juk nuo čia jau visai nebe toli. Pažiūrėsime ar ledas pakankamai tvirtas.
- Man mama neleidžia eiti prie ežero. – Šypsena dingo nuo veido.
- Ką? Kodėl? – Nustebo Alisa ir prisėdo.
- Senis Nojus, nu žinai, kuris gyvena kaimo gale, užvakar matė vilkų gaują netoli ežero.
- Kvailystė, – Alisa numojo ranka ir nusijuokė, tačiau viduje suspurdėjo kažkas nemalonaus. – Mano mama sako, kad jis pakvaišęs, pastoviai meluoja ir gąsdina kitus. Ir aplamai juo negalima tikėti. Taip mano mama ne kartą visiems sakė.
- Tavo mama keista... – Ramiai tarė Diana ir suraukusi antakius ėmė tyrinėti sniegą. – Nepyk, bet man nemalonu, kai ji šalia. Nežinau, kaip tai paaiškinti... Ji tikrai labai maloni, net gi per maloni sakyčiau. Bet viduje, toks keistas ir nemalonus jausmas... Šaltas jausmas... Norisi laikytis nuo jos atokiau.
- Eik jau! – Alisa dirbtinai nusijuokė ir ėmė lipdyti sniego gniūžtę.
Nusukusi žvilgsnį, pasinėrė į save ir nutilo. Akys pablanko nuo staigaus liūdesio, o tada Alisa greitakalbe išpyškino:
- Mano mama pati geriausia! Ji mane labai myli kaip ir aš ją!
- Mano tėtis vakar tam seniui malkas kapojo, – Diana mikliai nusprendė kalbėti kita tema pastebėjusi nerimą Alisos veide.
Alisa vienintelė ir nepakartojama, nors kartais ir keista. Dianai norėjosi ją džiuginti, o neliūdėti kartu. Atsistojusi nusivalė sniegą nuo savo striukės ir tęsė:
- Vakar vakare nugirdau, kaip jis sakė mamai, jog senis Nojus taip išsigandęs, jog net bijo išeiti į savo paties kiemą.
- Nieko čia keisto. – Subambėjo Alisa toliau vengdama Dianos akių.
- Dar senis Nojus sakė, jog tarp tų poros pilkų vilkų, buvo vienas baltas. Jis buvo dvigubai didesnis už paprastą vilką ir, dar jis sakė, jog to vilko akys švietė raudonai.
- Melas. Mano mama nė už ką nepatikėtų tokiu pasakojimu. – Pakėlusi vieną antakį, suabejojo ar tai išvis gali būti tiesa.
- Nežinau, tiesa tai ar ne, - suabejojo Diana šiurpoku balseliu. - Bet prie ežero nebenoriu eiti. Be to mama neleidžia.
- Tiek to, - numojo ranka Alisa, nenorėdama pradėti pyktis su Dianos tėvais ir atsistojo. – Gal nueikime prie miško?
- Ne, kažkaip nesinori...
- Bijai netikrų vilkų? – Alisa pradėjo juoktis.
- O tu nieko nebijai? Pažiūrėčiau, ką tu darytum, jei sutiktum vilką. Tikrą vilką. – Diana sukryžiavo rankas. – Tave gąsdina net įprasti dalykai, kaip žaidimas kamuoliu ar blogi pažymiai. Praeitą vasarą, tu net išsigandai savo mamos su lazda taip staigiai pradėjusi verkti. Pameni? Visi kas matė prapliupo juokais.
- Jo.... Aš tikrai bijau tokių labai didelių vilkų, baltų su raudonomis akimis. – Alisa nurijo sunkų gomurį ir mikliai praleido Dianos žodžius pro ausis. – Tai ką tada nori veikti?
- Gal tiesiog pasivaikščiokime po kaimą? – Pasiūlė Diana.
- Galim.
            Mergaitės paėmė vieną kitą už rankos ir nužingsniavo kaimu. Alisa juto, kaip šąla kojų ir rankų pirštai, tačiau nuotaika buvo per ne lyg gera, kad atkreipti dėmesį į tokią smulkmeną. Užsimerkusi pajuto, kad draugės negąsdina nei šaltis, nei vilkai. Žvarbus vėjas papūtė tiesiai į mergaičių veidus, tačiau net jo šaltis nei kiek negąsdino jų. Kaimas, apsaistytas šalčio rūbu, ramiai miegojo po savo patalu ir skambus draugių juokas ir keliamas triukšmas, negalėjo jo prižadinti. Staiga Diana atsistojo prieš Alisą ir sušuko:
- Pavyk, jei gali!
          Tai tariusi ji pradėjo bėgti slidžiu kaimo keliu. Alisa nusišypsojo ir nusprendė, bet kokia kaina pasivyti savo draugę. Toli Diana nenubėgo, už keliasdešimt metrų Alisa greitai ją pasivijo. Mergaitės atsidūrė šalia senės Marijos namų, apšepusių ir aptvertų sena supuvusia tvora. Net nebandydamos nurimti, jos šūkavo ir juokėsi, mėtėsi sniegu ir bėgiojo. Žaisdamos jos nepastebėjo, kaip jas slapčia kažkas stebi.
- Duok man ranką! – Žaismingai sušuko Diana.
          Alisa išpūtė didelį šalto oro gūsį Diana tiesiai į veidą. Ta nusijuokė ir tada Alisa atsakiusi tuo pačiu, ištiesė ranką. Diana tvirtai įsikabino, lyg niekada nepaleisianti ir mergaitės pilnos džiugesio, pradėjo dainuoti ir suktis ratu. Nuo šalto žiemos oro, saulės spindulių, balto sniego ir Dianos juoko, Alisai pradėjo suktis galva. Žiūrėdama Dianai tiesiai į jos mėlynas ir pilnas laimės akis, Alisa netyčia paslydo ir suklupo, o tada ėmė griūti tiesiai ant Dianos. Pasimetusi ir neatlaikiusi draugės svorio, Diana bandė  dešine ranka kabintis už šalia esančios medinės tvoros, tačiau griuvo tiesiai ant nugaros.  Pasigirdo skambus medienos traškesys ir Diana suriko iš skausmo. Persimainęs draugės žvilgsnis, aidu per kaimą nuskambėjęs riksmas, privertė Alisą krūptelėti. Ji gulėjo ir aimanavo tiesiai ant senos supuvusios tvoros skeveldrų. Akimirkai Alisa apšalo nuo minties kas dabar bus, kas jos laukia, jei sužinos tėvai ir kokie pasiutę jie bus. Prisėdusi, delnais užsidengė veidą ir baimė suparalyžiavo ją.
            „Mama su tėčiu mane užmuš, jei sužinos, kas čia nutiko... “
- Auč, mano ranka... -  Sumurmėjo Diana, atsisėdo, pajudino riešą ir lyg niekur nieko nusijuokė. – Nu ir betvarkę mes čia padarėm!
- Nejuokinga, Diana. Kam taip rėkti jei nesusižeidei rimtai? – Alisa pabalo ir jos apšalę raudoni skruostai smarkiai išsiskyrė jos veide. Kaip toliau seksis draugei, Alisai neberūpėjo.  – Kas dabar man bus nuo mamos?
- Nežinau, - Diana nerūpestingai palingavo galvą ir jau ruošėsi eiti toliau. Mergaitės akyse nesimatė nei kruopelytės baimės ar gailesčio dėl nutikimo, priešingai, jos ir vėl buvo pilnos vaikiško džiaugsmo ir šėlsmo. – Jei nenori, kad mus čia kas nors pamatytų, geriau eikime iš čia kuo greičiau.
        Alisa atsistojo, jos rankos išdavikiškai drebėjo. Pasimetusi, ką jai daryti – bėgti iš čia kol niekas nepamatė ar likti sutikti savo bausmę už neapdairumą. Ji sustingo vietoje.
- Na ko stovi? – Tyliai tarė Diana ir nervingai ėmė trypsėti koja.
Greita mintis, jog gal pavyks išvengti bėdos padarė savo. Paslėpusi nerimą, jau ruošėsi eiti toliau ir sekti paskui ją, kai išgirdo, kaip iš užnugario pasigirdo atidaromų durų girgždesys.
- Kur susiruošėte, mažos išsigimėlės!
      Mergaitės greitai atsisuko ir pamatė, kad durų prieangyje stovi kaimo bambeklė senė Marija. Alisai sustingo širdis. Senės veidas buvo raudonos nuo įtūžio, o akyse mirksėjo šaltos ugnelės. Pati senė Marija dėvėjo seną, sulopytą ir vietomis suplyšusią rudą suknelę. Ji net neuždarė durų ir žaibiškai pribėgo prie mergaičių.
- Tai klausiu, kur susiruošėte, a?
- Mes.. Mes tik... – Pradėjo drebančiu balsu Alisa.
- Mes, nenorėjome nieko bloga padaryti, ponia Marija. – Tarė Diana, kurios balsas buvo tvirtas ir be jokių baimės požymių. – Atleiskite, mums.
- Atleisti?!  - Veidas pamėlynavo iš pykčio, ant kaktos iššoko venos, ji suspaudė kumščius. – Atleisti?! Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti, tu bjauri mergiote! Aš viską pasakysiu jūsų tėvams! Tegu padengia man žalą! Ar girdi, tu, išgama?!
- Aš juk netyčia, jau sakiau! – Ėmė gintis Diana keldama balsą.
- Netyčia! Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti! O ko tu tyli? – Senė Marija parodė savo senu ir raukšlėtu pirštu tiesiai į Alisą. – Juk tu irgi kalta.
      Alisa nieko neatsakė. Žodžiai įstrigo jai tiesiai gerklėje, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Baimė sukaustė ir neleido tarti nei žodžio.
- Na, ką bjaurybe, liežuvį prarijai? – Ji atsisuko į savo prieangį ir sušuko. – Ei, seni eik laukan ir parvesk šių išgamų tėvus! 
- Nereikia tėvus...  – Pradėjo maldauti Alisa verkšlenančiu balseliu. – Aš padarysiu, viską, ko tik paprašysite, tačiau, prašau nereikia tėvų!
- Reikia, reikia... – Senės veide nušvito klastinga ir pikta šypsena. -  Matai kaip reikia!
      Alisa pradėjo verkti. Karčios šiltos ašaros tekėjo jos apšalusiais raudonais skruostais. Pamačiusi tai, Diana užjausdama paėmė ją už rankos. Mergaitės staigiai atsisuko, kai pro duris greitai išėjo senės Marijos vyras, – toks pats senas ir bjaurus senis Haroldas. Parodęs visiems bjaurią ir piktą grimasą ir burną su trimis dantimis, jis paklausė:
- Kas čia vyksta?
- Šios mergiotės išlaužė visą mūsų tvorą! – Parodė ji pirštu į drauges.
- Mes išlaužėme tik va šitą dalį!  - Diana toliau garsiai gynėsi. – O ne visą tvorą! Ir dar kartą sakau, tai atsitiko visai netyčia!
- Užsičiaupk, išgama! – Sušuko ir griebė Dianą už rankos. – Niekur tu neisi, kol tavo tėvai neiškars tau kailio!
- Paleisk, skauda! – Diana pabandė išsisukti iš jos bjaurių rankų.
- Viskas čia aišku... – Sumurmėjo senis Haroldas. – Tuoj ateisiu.
        Alisa pastebėjo, kaip senis bjauriai šypsosi ir trina delnus. Kažką tyliai bambėjęs, apsisuko ir dingo už kampo. Diana toliau gynėsi ir bandė išplėšti savo ranką, kėlė triukšmą, o senė, tvirtai laikiusi, net nemėgino jos paleisti. Alisa suklupo ir užsidengė veidą delnais. Senės Marijos ir Dianos barnio ji jau senai nebegirdėjo. Viskas, ko ji dabar labiausiai troško – tai, susisukti į kamuoliuką ir užsikloti antklode, kad nieko nematyti ir negirdėti. Ateinantis vakaras buvo aiškus ir nieko gero nežadantis.
- Aš nenoriu namo... Prašau, nereikia... Nereikia namo... – Tyliai sau po nosimi kartojo Alisa ir bandė paslėpti ašaras.
        Niekas jos negirdėjo ir niekas nekreipė dėmesio. Šaltas žiemos oras ir ledinė žiema aplinkui, atrodė Alisai kur kas draugiškesnė ir šiltesnė aplinka, nei visi šitie žmonės apsupę ją, bei laukiantys namie. Pasinėrusi į save, pajuto artėjančią nelaimę. Aplinka prarado spalvas, garsai nutilo, dabartį nupūtė šaltas žiemos vėjas, palikęs tik mintis apie namus. Ji nepastebėjo, kaip keliu kažkas atskuba.
- Kas čia vyksta? – Garsiai paklausė Kornelija, Dianos mama.
        Jos veide buvo aiškiai matomas situacijos nesupratimas, o jos geltoni plaukai garbanomis dailiai krito ant pečių šaltame žiemos ore. Akys tokio pat šalto žydrumo kaip ir Dianos, spindėjo smalsia ugnele.
- Šita išgama...
- Tučtuojau paleisk mano vaiką! – Valdiškas Kornelijos balsas panaikino bjaurią šypseną iš Marijos veido.
Diana, išgirdusi artimą mamos balsą, pradėjo verkti.
- Kas čia vyksta?! – Ji griebė Dianą iš senės Marijos rankų ir ta iš netikėtumo, prasižiojo ir tarė:
- Šita mergiotė... – Jos balse buvo girdima šalta neapykanta.  – Išlaužė man visą tvorą!
- Netiesa! – Greitai įsiterpė Diana ir rydama ašaras tęsė toliau. – Mamyte, mes su Alisa žažaidėmee, o po to aš va... Va.. Van ten pagriuvau.
  Diana rankove nusivalė ašaras ir parodė drebančiu pirštu į sulaužytą seną  ir supuvusią medinę tvorą. Kornelija prisimerkė.
- Nurimk, vaikeli, nieko bloga nenutiko. – Ramiu ir švelniu balsu tarė savo dukrai Kornelija, o tada apkabino ją. Po to ji atsigręžė į senę Mariją ir piktai pasakė. – Kaip tu drįsti tampyti mano vaiką?!  Ji galėjo rimtai susižeisti! Atsakyk!
- O kaip šita bjauri mergiotė drįsta laužyti mano tvorą?! Kas ją taisys?!
- Šita tvora senesnė nei visas mūsų kaimas!!! – Sušuko Dianos mama, bet dukters nepaleido iš savo glėbio, kuriame mergaitė staigiai nurimo. – Ji ant tiek supuvus, kad tik laiko klausimas buvo, kada būtų sugriuvusi pati! O dabar tu.. Tu, sena bjauri ragana, radai atpirkimo ožį!!! Nieko kaltą vaiką!
- KAS TAISYS MANO TVORĄ, IŠGAMA?!! – Senė Marija sušuko taip, kad balsas nuaidėjo per visą kaimą. - Tu savo bjauriai mergiotei per daug leidi, kale!
- Ieškai, kas taisys už dyką tau tą kvailą tvorą?! - Kornelija visu kūnu užstojo Dianą ir pagrasino pirštu senei Marijai. -  Net nedrįsk artintis prie mano vaiko, ar supratai?
- O ji tegu net nesiartina prie mano namo!
- Ji tegu vaikšto kur nori! Šita gatvė priklauso visiems, o ne tau vienai!
- Visi matė, kaip mergaitės sulaužė mano tvorą. – Gudri šypsena apsireiškė bjauriame sename veide. Nusprendusi, bet kokia kaina gauti naują tvorą, ramiai tarė. -  Jei tu nieko nedarysi, aš pasiskųsiu kai kam. Nemanau, kad tavo darbdaviui tai patiktų.
        Kornelija delsė. Apsidairiusi, atsiduso ir tarė:
- Rytoj ateis mano vyras Tomas ir pažiūrės ką galima padaryti. Tinka?
- Tinka.  – Senė Marija akivaizdžiai liko patenkinta, akys žybsėjo, kaip laimingos žvaigždės. -  Lauksiu jo rytoj.
Ji pasisuko ir lėtu žingsniu, per purų sniegą, nutipeno prie savo namo durų.
- Viešpatie, kokia bjauri boba. – Kornelija užsidengė veidą delnais. -  Mergaitės, prižadėkit, kad daugiau čia nebežaisit ir aplamai laikysitės kuo toliau nuo šių bjaurių namų.
- Prižadu. – Tarė Diana ir nusišypsojo, o tada įsikabino į mamos parankę.
- O tau, Alisa, ar viskas gerai? – Ramiu balsu pasidomėjo Kornelija ir plačiai nusišypsojo. – Tau, Alisa, nieko nenutiko? Atrodai išsigandusi.
  Tik išgirdusi šitą klausimą, Alisa lengvai atsipeikėjo nuo stingdančios baimės ir grįžo į realybę.
- Ne, man viskas gerai. – Drebančiu balsu pamelavo Alisa ir nuleido akis.
- Tave palydėti namo? -  Maloniai paklausė ji ir dar kartą piktai pažvelgė į senės Marijos namus. – Galiu lažintis, jog tavo mama nerimauja dėl tavęs.
    „Nerimauja? Ji greičiau pasiutus... “ – Mąstė Alisa. – „Mama niekada to neatleis... “
- Ne, ačiū, bet nereikia. – Atsakė ir nervingai apsidairė stengdamasi laikytis tvirtai ant kojų.
- Na, kaip nori, o mes jau eisime.  – Palingavo pečiais. - Nemalonus labai įvyko įvykis a ne? Tačiau tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Senė Marija jau visam kaimui įgriso iki gyvo kaulo.  – Ji lengvai nusijuokė. – Na, gerai, mes jau eisime.
        Diana apdovanojo Alisą plačia ir šilta šypsena ir tarė:
- Iki, Alisa! Laikykis!
- Iki, Diana... – Nedrąsiai atsisveikino Alisa ir pažvelgė Dianai tiesiai į akis, o po to jas nuleido vėl pasinerdama į save ir leisdama baimei ir nerimui užvaldyti mintis ir kūną.
Jos pasisuko ir ruošėsi eiti, kai staiga, Kornelija tarė:
- Žiūrėk, Alisa. Ten tavo mama! Na, o mes eisime.
          Jos nuėjo ir paliko Alisą stovėti šaltyje ir laukti mamos. Pamačiusi, kaip mama su seniu Haroldu lėtai eina gatve, Kornelija ir Diana dar stabtelėjo prie jų ir apsimetė keletą žodžių, o po to jos ramiu žingsniu, apsnigtu keliu, nuėjo į kaimo gilumą. Keistas jausmas apėmė Alisą stebint kaip jos palieka ją, lyg matytų jas paskutinį kartą. Tolstant Diana su mama atrodė nebepasiekiamos, Alisa ištiesė ranką į priekį, bet jos jau dingo tarp sniego ir namų. Žvilgsnis pasisuko ir Alisa staigiai sustingo pamačius ją. Mama ėjo lėtai, neskubėdama, matyt laukė, kol ją pasivys senis Haroldas. Su kiekvienu artėjančiu mamos žingsniu, Alisos širdis vis smarkiau daužėsi, o visą kūną užpildė gerai pažystamas sunkumas ir baimė. Motinos žvilgsnis, šaltesnis už ledą, įdėmiai stebėjo ją, Alisą, o veide matėsi šalta ir dirbtina šypsena. Alisa  nuleido akis ir sunkiai kvėpuodama ėmė tyrinėti savo batus, laukdama nuosprendžio.
            „Ji viską jau žino... Dabar man galas... Įdomu, ką jai prišnekėjo tas bjaurus Haroldas, kad ji tokia įniršus? Taip draugiškai ji visada šypsosi, kai siunta. “
- Eime namo, Alisa. – Mamos balsas buvo malonus ir kalbėjo ji be pykčio gaidelių balse. – Haroldas man papasakojo, ką tu ir tavo niekinga draugė čia prikrėtėte. Išdėstė viską iki pačių niekingiausių smulkmenų.
            „Jo melai svarbesni, nei mano tiesa... Ir taip visada. Net nelieka vilčių, kad gali būti kitaip. “
        Alisa pakėlė galvą ir pažvelgė į savo motiną. Jos žvilgsnis iš arčiau atrodė dar šaltesnis, o veidą vis dar puošė ta pati klastinga šypsena.
- O kaip bus su tvora? – paklausė senis Haroldas ir parodė pirštu į savo kiemą. – Mergiotės padarė mano namams žalą!
- Rytoj ateis mano vyras ir pažiūrės ką galima čia padaryti. – Atsakė Kristina, Alisos mama. Ji tingiai tyrinėjo savo nagus ir net nepažvelgė į tą pusę, kur prieš porą akimirkų nukrito Diana.
- Gerai.  Tada lauksiu jo rytoj. Kartu su Tomu. – Tai taręs senis Haroldas ir apsisukęs nuėjo į savo namus.
- Eime namo, Alisa. Namie mums reikės rimtai pasikalbėti. – Šaltai tarė jos mama ir metė į dukrą niekinamą žvilgsnį.
      Vos tik ji tai tarė, maloni šypsena mikliai dingo nuo jos veido. Alisa nervingai ėmė graužti savo apšalusius rankų nagus ir vengdama bet kokio mamos žvilgsnio.
- Baik graužti savo pirštus! Ar nepakankamai man šiandien pridarei gėdos?! – Piktai, tarė ji ir sugriežė dantimis, o tada suspaudė kumščius.
- Aš, atsiprašau, mamyte... – Tarė Alisa, bet vis tiek stebėjo sniegą. Tą patį baltą sniegą, kuris visai neseniai reiškė linksmybes su Diana, o dabar tebuvo vienintelis objektas leidžiantis vengti jos akių – Mes nenorėjome, mes tik žaidėme...
- Tu atsiprašai?! Ne, man taip netinka. Eik namo greičiau!!!  - Ji apsidairė, o tada piktai sugriebusi ir iš visų jėgų  suspaudusi, papurtė Alisą už striukės.
      Alisa juto, kad kaupiasi ašaros, bet stengėsi visomis įmanomomis jėgomis tai paslėpti. Sniego stebėjimas taip nebegelbėjo, kaip ankščiau.
- Ar girdi mane? Namo! Tučtuojau!!!
      Apšalusi, ledinė gatvė, kuria jos abi ėjo, atrodė Alisai šilta ir jauki, palyginus su jos namais gatvės gale. Žingsnis po žingsnio, o namai vis artėjo. Mama spartino žingsnį, nekantraudama kuo greičiau dingti nuo smalsių kaimynų akių, bet Alisai kiekvienas žingsnis sekėsi vis sunkiau ir tempas lėtėjo. Dalis mergaitės norėjo bėgti ir neatsigręžti, o po to niekada čia daugiau nebesugrįžti. Tik bėgti nebuvo kur, nebent į šaltą mišką, kur jos niekas niekada nesuras. Gyvos.
- Eik greičiau!  - Sušuko mama ir atsisuko. Atrodė, jos neapykanta tuoj išsilies per kraštus ir suteps baltą ir purų sniegą.
      Jos užėjo į namų vidų. Alisa sunkiai pradėjo kvėpuoti ir stengėsi valdyti savo kūną, kad neišsiduoti, jog  labai bijo. Nuleidus galvą sekė iš paskos, bijodama nuklysti į šoną. Dabar geriausia buvo tapti vaiduokliu ir nebeegzistuoti, kol mamos įniršis nenurims.
        „Jei užmerksiu akis ir nekreipsiu dėmesio į skausmą, tai viskas greitai pasibaigs. “ – ramino ji save. – „Juk tai visada padėdavo man. “
- Tu pastoviai keli man gėdą!  - Pradėjo šaukti mama, o tada atsisuko. Tapti nematomai nepavyko.  -  Kodėl tu negali būti tokia, kaip visi normalūs vaikai?! Kas su tavimi, po galais, negerai?!
        Alisa nieko neatsakė ir nusivilko batus ir striukę. Tylėti tokiose situacijose, kai tėvai pasiunta dėl bet kokio menkniekio, buvo geriausia laiko patikrinta išeitis.
- Eik greičiau vidun, ko čia spoksai?!
    Ji greitai pakluso ir nuėjo į kambarį. Jame prie stalo sėdėjo jaunesnieji broliai, o jauniausioji sesutė ramiai miegojo savo lovelėje, šalia stalo. Nežinodama, ko tikėtis ir ką ji gali padaryti, kad mama mažiau pyktų, liko stovėti tarpduryje.
- Ko čia spoksai?! Eik prie stalo greičiau!!!
      Prisėdusi, rankas nuleido po stalu. Ji atsargiu pažvelgė į mamą, kurį griežė iš pykčio dantimis. Lengvu akies kampučiu tikėjosi, kad mama atleis. Viduje pažadėjusi sau, kad daugiau niekada tai nepasikartos, Alisa pažvelgė į mamą pilnu meilės ir kaltės žvilgsniu. Motinos veidas persikreipęs nuo pykčio, net neketino suminkštėti. Supratusi, jog mamą vėl užpuolė pykčio priepuolis ir geriausia, kaip ji sau galėjo padėti buvo – tylėti ir kentėti, o kai pyktis praeis, apsimesti, jog nieko ir neįvyko.
- Kai žmonės valgo, rankos turi būti ant stalo!!! – Tarė ji pro dantis piktai pažvelgusi į Alisos rankas. – Nors tokiai kaip tu, ką čia aiškinsi, lyg tu sugebi ką suprasti...
      Ji greitai padėjo rankas ant stalo. Mama apdovanojo ją piktu žvilgsniu ir pati prisėdo prie stalo. Prie stalo visi valgė išskyrus ją, Alisą. Mama prieš išeinant aiškintis su seniu Haroldu, matyt, su broliais pietavo, todėl dabar ji pratęsė savo malonų užsiėmimą. Pasijutusi pasimetusi, jog neturi lėkštės, Alisa ėmė stebėti stalą. Valgyti nebuvo jokio noro, atrodė pilve įstrigo akmuo.
- Ir ko tu sėdi? Ko tu lauki? Manai esi kokia karalaitė, kuriai tarnai atneš pietus? – Mama užsimojo šaukštu ir broliai instinktyviai pasilenkė, saugodami savo galvas. Jie puikiai suprato, jei neklius seseriai, tai klius jiems.
      Alisa greitai suprato jos užuominą ir atsikėlė nuo stalo. Ji mikliai nubėgo į virtuvę, įsipylė sau karštos sriubos ir su lėkšte rankose, greitai sugrįžo prie stalo. Atsargiai papūtė į karštą šaukštą su sriuba, o po to  pradėjo tyliai siurbčioti karštą sriubą. Maistas degino gerklę, tačiau skonio ji nejuto. Jaudulys drebino kūną versdamas pamiršti apie maistą.
- Ne taip netinka! Kur tai matyta!  - Piktai sušuko mama ir atsikėlė nuo stalo.
„Ne prašau nereikia... Neskriausk manęs... “ – Alisa nedrįso pakelti akių nuo maiste plūduriuojančios morkos.
      Jaunesnioji Alisos sesutė pradėjo kukčioti savo lovelėje, lyg pajutusi, kad vakaras nebebus ramus.
- Žiūrėk ką padarei! Dabar ji verkia! Čia viskas per tave, tai tik tavo kaltė! – Kristina ėmė pirštu badyti i verkiantį kūdikį. – Kiek man galima jus kentėti?! Iš jūsų jokios naudos, tik nuostoliai!
„Aš viską padarysiu gerai, kad tik tu liktum patenkinta, tik prašau neskriausk manęs... “ – Alisa sukaupė visą drąsą ir jau ketino pulti raminti sesutę, bet mama priėjo prie lovytės pirma. Nusprendusi jai neužkliūti, Alisa prisėdo prie stalo.
      Priėjusi, piktai ir niekinamai pažvelgė į verkiantį kūdikį. Paėmusi ją ant rankų ėmė siūbuoti ir niūniuoti kažkokią melodiją. Melodija Alisai patiko ir netgi skaidrino įtampą. Atrodė, mama nurims ir atleis jai. Kai mergytė nurimo, mama staigiai atsisuko į Alisą ir įbedė į ją savo piktą paniekos kupiną ir šaltą žvilgsnį. Jos pilnos neapykantos akys, atrodė niekada nebetaps švelnesnės.
- Juk sakiau tau, taip netinka! Tu ką, negirdėjai?! – Stengėsi tarti tyliai, bet nepavykus, kūdikis vėl ėmė verkti.
      Alisa pasimetė, nustojo makaluoti šaukštu sriuboje ir nuleido rankas. Baimė atsispindėjo veide, gerklėje įstrigo sunkus gomurys, o širdis daužėsi kaip pašėlusi, su viltimi, kad mama nebepyks ir mylės ją kaip anksčiau.
- Tu neši tik gėdą šiems namams! Kam aplamai tave gimdžiau!!! – Sušuko ji.
    Viskas visada prasidėdavo nuo įžeidinėjimų, tokios pradžios galas visada baigdavosi liūdnai. Alisa norėjo puoselėti trapią viltį, kad šį kartą bus kitaip, bet įtampa, kurią mama skleidė po kambarį žlugdė visas turimas viltis. Sesutė nurimo, bet kūkčiojo, tačiau Kristina nekreipė į ją jokio dėmesio. Greitai ir netikėtai pribėgusi prie Alisos, griebė lėkštę su sriuba ir išpylė ją tiesiai Alisai į veidą.
- Auč, skauda! – Iš netikėtumo sušuko Alisa ir pradėjo rankomis trinti veidą ir kitas nudegintas kūno vietas. Į akis nepateko, bet veidą ir kaklą bjauriai degino, nieko nelaukius mergaitė nusivalė veidą į sulopytą megztuką.
- Ko tu čia rėkauji?! Nori, kad kaimynai mus išgirstų? Manai, mažai man gėdos pridarei?! Ką? – Priėjusi arčiau ėmė sukti ausį ir Alisa iš skausmo suriko. – Ir dar drįsti gadinti daiktus, kuriuos tau perkam?! Tu bent įsivaizduoji kiek tai kainuoja? Tokia nevykėlė kaip tu, net ir tų sušiktų grašių neuždirbsi, kad apsirengti.
      Alisa nieko neatsakė ir toliau atsargiai trynė rankomis nudegintas vietas. Veidą ir kaklą smarkiai perštėjo, tačiau, stingdoma baimės, nedrįso nei prabilti, nei sujudėti, nei kažkaip sau padėti ar prašyti pagalbos. Akyse kaupėsi ašaros, kurias geriausia buvo dabar paslėpti. Kentėti buvo įprasta, todėl nepabūgusi, Alisa stengėsi leisti jai išlieti pyktį, o tada vėl apkabinti mamą ir sušnabždėti jai į ausį, kaip smarkiai ją myli.
          „Jei trukdysiu jai, viskas truks tik ilgiau, o ji dar labiau pasius... “ – Mąstė nuleidusi akis.
- Ar matai kokią betvarkę čia padarei! Tai tik tavo kaltė! Ar girdi?! Tik tavo! Tu manai, po to ką padarei Marijai, tau galima bus valgyti?! Tu manai esi to verta?! Galvoji, jog esi verta mano pastangų ir to maisto kurį gaminau?! Tu net nepaklausei mano leidimo, ar galima valgyti!! Ir ar aplamai, ar tu to verta!!!
        Mažoji Alisos sesutė, nuo keliamo triukšmo jau nebekūkčiojo, o vėl rėkė. Broliai sėdėjo tyliai, nuleidę galvas ir bijodami tarti kokį žodį. Bandydami įsiterpti, puikiai žinojo, jog klius ir jiems. Alisa galiausiai užsidengė veidą delnais ir nesusitvardžiusi pradėjo verkti, taip, kad mama nematytų jos ašarų, nes kitaip vakaras nusimatė dar liūdnesnis.
- Tu tik pažvelk, kokią betvarkę čia padarei! Ko tu sėdi?! Galvoji, viskas susitvarkys savaime?!
      Tai tariusi, ji priėjo prie Alisos ir griebusi pasuko į save. Mergaitė pakėlė galvą ir pažvelgė į ją savo nekaltomis, apsiverkusiomis, vaikiškomis akimis. Mamos žvilgsnis buvo šaltas kaip žiemos pūga, o lūpos pasibjaurėtinai šypsojosi. Kruopelytė meilės, kurią tikėjosi rasti neapykantos žvilgsnyje, greičiausiai paskendo pyktyje. Nieko nelaukdama, mama spyrė iš kojos tiesiai į Alisai į pilvą. Iš netikėtumo, ji suriko, parklupo, o po to ant grindų susirietė į kamuoliuką, rankomis laikydamasi už pilvo. Per visą kūną perėjo skausmas, nuo netikėto smūgio, galva pradėjo svaigti ir ją ėmė pykinti.
- Ko tu čia guli, ilsiesi?! – Toliau rėkė mama ir pritūpė šalia. – Kas visa tai tvarkys?! Tu verki?! Reikėjo galvoti prieš laužant tą nelemtą tvorą! Aš tave vis auklėju ir auklėju, o tu tokia nedėkinga! Baigi man visus nervus išėsti!
        Alisa atsisėdo ir nusišluostė ašaras. Mintys tapo padrikos, viskas sukosi tik apie tai, kada ateis laikas, kai mama aprims. Skaudėjo pilvą, gerklėje tarsi sunkus akmuo įstrigo, rankos drebėjo, o apgaulingos ašaros, net neketino nustoti riedėti jos apdegusiais raudonais skruostais. Viduje kilo noras rėkti ir pastovėti už save, apsiginti nuo motinos nešamos neteisybės, bet baimė prieš galingesnį buvo stipresnė.
- Aš.. Tuoj.. Viiiską išvalysiu... – Verkiant tarė ji ir stengėsi nematyti mamos akių. Kam? Juk meilės jose nebuvo.
- Aš net nematau, kad tu pasistengtum!!! Tu pats bjauriausias vaikas pasaulyje! Net vaikų namai nelaiko tokių kaip tu! – Ji atsistojo ir sukryžiavo rankas.
      Mamos veidas buvo šaltas ir negailestingas, o lūpos it toliau šypsojosi pakvaišusia klastinga šypsena. Ją, smagino esama situacija ir ji net nemėgino sustoti. Dabar rado puikią priežastį išleisti savo demonus, tupėjusius viduje. Alisa tuo metu, sunkiai atsistojo ir nuėjo į virtuvę atsinešti skuduro. Sugrįžusi, ji greitai viską išvalė.
- O lėkštes kas plaus?!! Aš?!! Kiek galima tokią netikėlę mokyti savarankiškumo?
Nieko neatsakiusi, Alisa greitai surinko lėkštes nuo stalo ir nunešė jas į virtuvę, stengdamasi nekreipti dėmesio į skausmą ir deginančias ašaras.
- Grįžk čia... Mes dar nebaigėm. – Išgirdo šaltą ir tvirtą mamos balsą iš kito kambario.
  „O ne, prašau nereikia... “  - Baimė toliau užvaldė protą. Rankos ėmė drebėti ir Alisa vos neišmetė lėkštės. Už tai būtų papildomai kliuvę.
      Alisa greitai sugrįžo į kambarį ir metė kupiną gailesčio ir geidžiamos meilės žvilgsnį į savo mamą. Mamos žvilgsnis, priešingai, buvo dar žiauresnis ir šaltesnis. Lieti savo pyktį ir mėgautis tuo, darė jai neapsakomą malonumą ir ji net neketino sustoti. Dabar ji pamokys savo vaiką kaip reikia tinkamai elgtis.
- Dabar  tu turėsi išmokti vieną pamoką. - Šaltai tarė ji ir nusiėmė savo odinį diržą.  – Ateik čia.
  „ Prašau nereikia... Aš daugiau taip nedarysiu... “ – Alisa atbulomis žengė žingsnį atgal ir sustojo. Baimė suparalyžiavo ją.
- Ateik čia! – Ji akimirksniu prišoko prie apšalusios Alisos ir kupina neapykantos be gailesčio užsimojo. – Čia pamoka tau, kaip vertinti kitų pastangas dėl tavęs!
      Alisa instinktyviai užsidengė rankomis galvą ir užsimerkė. Susirietusi pajuto pirmąjį smūgį, kuris sužeidė ranką ir ausies galiuką. Sužeistas vietas staigiai pradėjo perštėti. Mergaitė dar smarkiau susigūžė ir uždengė ranka ausis. Jos smulkutį kūnelį palietė sekantis smūgis, o po to dar vienas. Ji kantriai kentėjo ir laukė, neišleisdama nei vieno garso, kada visa tai pasibaigs. Sekė dar keli diržo kirčiai, tada mama sušuko:
- Čia tau, kad žinotum, kas tavęs laukia, jei indai bus blogai išplauti!!! Aš tik norėjau tave lengvai pamokyti, kas bus jei rasiu po tavo darbo prie ko prikibti!!! Ar viską supratai?!!
- Taip, mamyte....
- Tai ko tu čia stovi?!! – Atrodė, jos balsas užpildo kambarių sienas darydamas namą niūresnį ir kraupesnį.
      Alisa greitai atsistojo neparodžiusi jokių jausmų, nuėjo į virtuvę. Kam galėjo rūpėti jos, mažos mergaitės jausmai, kurių nematyti veide, bet verda viduje? Niekam, Dabar svarbiausia, kad mama jaustųsi gerai, nesvarbu kokia kaina. O visa kita praeis, kaip ir baimė, pyktis skausmas. Tik meilė liks. Taip, meilė mamai. Eidama ji išgirdo motiną šaltai sakant:
- Užaugusi, tu man dar padėkosi už tai, kad taip vargstu auklėjant tave.
      Alisa nieko neatsakė ir nuėjo prie indų plovimo. Imdama pirmąją lėkštę į rankas, ji bandė paslėpti nerimą, nes  rankos išdavikiškai drebėjo. Mama stovėjo tarpduryje ir akylai stebėjo ją. Nuo to Alisai pasidarė dar nejaukiau, tačiau ji pasistengė neišsiduoti, nes tai tik prikaustys mamos dėmesį, o tai jai gali dar liūdniau baigtis. Alisa kruopščiai plovė indus, valė kiekvieną lėkštę ir puodelį, įdėmiai apžiūrėdama indą iš visų pusių, kad neliktų jokių dėmių. Vanduo buvo ledinis, bet motinos akys dar šalčiau spindėjo, o lūpos šypsojosi ligota šypsena. Viską išplovusi, mergaitė tarė:
- Viskas mamyte..
- Ar tikrai? Tu įsitikinusi? O jei aš rasiu nors vieną dėmę? Tu prisimeni kas tavęs laukia ar tau reikės priminti? – Ji pasisuko ir akimirkai pasirodė pavargusi ir  išsekusi nuo kasdienybės.
- Taip prisimenu... – Alisa abejingai stebėjo pamazgotą vandenį senoje kriauklėje.
    „O ar galima neprisiminti? “
      Alisa nuleido galvą žemyn ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti savo kojas. Ji įsiklausė, kaip mama priėjo ir pradėjo apžiūrinėti išplautus indus. Gretimame kambaryje verkė sesuo ir mergaitė girdėjo, kaip išsigandę broliai bando ją apraminti. Tai buvo savaime suprantama, juk jie nenorėjo atkreipti į save įsiutusios motinos dėmesį, nes jos nevaldomas pyktis ir žiaurumas tada paliestų ir juos. Alisa pasijuto bjauriai, nuo staigios minties, jei mama imtų pykti ant jų. Taip, ją paliktų ramybėje, bet, o kaip broliai? Juk jie dar visai maži ir nieko nesupranta. Alisa pasijuto bjauriai prisiminusi paskutinį kartą kai tai įvyko. Broliai verkė ir rėkė, o tada, kai viskas baigėsi lyg niekur nieko apkabino ją ir paprašė pažaisti kartu.
„Jie tokie maži ir kvaili, naudotis jais labiau nei niekšiška. “
- Man nepatinka... – Tarė šaltai ji ir Alisa staigiai atsipeikėjo nuo savo minčių. – Ar girdi?! Man nepatinka!
    Alisa taip ir liko stovėti nepakeldama akių. Nuojauta kuždėjo, jog viskas labai blogai.
- O žinai, ką? Tu man atsibodai. Atsibodai galutinai. – Tai tariusi, ji nusijuokė. - Tu net paprasčiausio darbo negali padaryti, kokia aplamai iš tavęs nauda? Kam tu reikalinga tokia? Niekam! Net man!
    Kol mama pyko, tyčiojosi ir juokėsi, Alisa net nemėgino prieštarauti ar atsiprašyti, nes žinojo, jog nuo to bus tik blogiau jai pačiai. Dabar egzistuoti turėjo teisę tik mamos balsas ir nuomonė. Žodžiai skaudino, bet jie buvo tariami taip dažnai, kad Alisa jų nebegirdėjo.
    „Reikia leisti jai išsilieti ir viskas bus vėl gerai, kaip visada. Rytoj ji nieko net neprisimins. “
- Žinai, aš pagalvojau ir nusprendžiau būti tau gera. Netgi per gera, aš sakyčiau. – Ji išsišiepė plačia šypsena. – Ko ten spoksai į tas grindis? Ar girdi?
        Alisa greitai pakėlė galvą ir pažvelgė mamai tiesiai į akis. Jose nepamatė nieko artimo ir šilto, nesvarbu, koks didelis buvo noras, kad ji nurimtų.
- Kaip jau minėjau, aš busiu tau labai gera. Leisiu tau už tavo nesąmones pačiai išsirinkti sau bausmę. Juk tu šiandien prisidirbai, a ne? – Ji pradėjo juoktis ir patapšnojo Alisą per skruostą. – Na ko tokia nusiminusi, bijojai, jog liksi be bausmės? O aš tokia bloga mama, vos nepamiršau tavęs nubausti. Nieko tokio, dabar viską ištaisysiu ir leisiu tau pačiai atsinešti arba lazdą, arba rykštę. Kurį renkiesi tu? Ne nieko nesakyk, noriu, jog tai būtų man staigmena!
    Ji šaltai ir skambiai nusikvatojo, o po to sušuko:
- Na ko tu lauki? Neversk manęs laukti!
        Alisa taip ir liko stovėti vietoje apšalusi. Užsimerkusi, ji vis dar matė besišypsančią ir mylinčią mamą, kuri ją apkabina ir ramina, ir didžiuojasi jos pasiekimais mokykloje ir sporte.
  „Neapykanta tik prasideda... O aš tikėjausi, kad ji artimiausiu metu jau apsiramins. “ – Liūdnai pagalvojo Alisa.
- Tu dar čia?!! – Agresyviai paklausė mama. – Na gi, ko čia stovi įaugusi į žemą?! Judinkis!!!
      Ji apsisuko, ir lėtu žingsniu, vis dar negalėdama patikėti savo ausimis, išėjo iš virtuvės. Tuo metu mama keistai nusijuokė virtuvėje. Jos nesveikas ir kupinas pykčio juokas nuskambėjo per visus namus.
- Tau gal dar pirštu parodyti kur tai guli?! - Sušuko ji ir prapliupo juokais.
      Alisa nieko neatsakė, o tik apsisukusi nuėjo lėtai prie kambario kampo, kur stovėjo spinta. Ant spintos gulėjo ir lazda, ir rykštė. Jos maža širdelė bandė iššokti iš krūtinės, o raudonu vaikišku skruostu nuriedėjo viena vienintelė skausmo ašara, kurią Alisa greitai nubraukė rankovės galu. Visa diena, kuri buvo jai tokia smagi, liko kažkur toli, toli po storu ir šaltu sniego patalu.
- Ai, jo... – Išgirdo Alisa pasipiktinusį mamos balsą iš virtuvės. – Visai pamiršau. Tu juk neužauga. Įdomu, į ką tu tokia nevykėlė atsigimei? Gali pasiimti kėdę, kad pasiekti spintos viršų.
        Alisos kūnas kategoriškai priešinosi motinos įsakymams. Nei rankos, nei kojos neklausė. Baimė viduje vertė ją drebėti ir skubintis, nes priešingu atveju, bus tik blogiau. Nusprendusi, kad jei iškentės tai, greičiausiai mama nurims ir vėl viskas bus gerai. Galbūt, ji net galės ramiai grįžti prie namų darbų. Nervingai dilgčiojant galvai, pasisuko į kambarį ir ėmė akimis ieškoti kėdės. Prie stalo stovėjo penkios kėdės. Pilna įtampos, ji priėjo prie pirmos kėdės ir paėmė ją. Mikliai nusisukusi, nuo savo persigandusių brolių, kurie bandė nuraminti rėkiančią sesutę, Alisa sustojo ir sunkai iškvėpė. Jiems ji labiausiai bijojo parodyti, jog bijo. Jei bijos ji, jie mažiukai bijos dar labiau, o ji yra vienintelė jų viltis, vienintelis pavyzdys, todėl ji privalo būti drąsi. Įkvėpta skaudžių brolių akių, ji nuvarė šalin visą savo šaltą ir nervingą sąstingį ir sugrįžo prie spintos. Greitai užlipo ant kėdės ir pamatė ten gulint rykštę ir lazdą.
      „Kuo greičiau viskas baigsis, tuo bus geriau visiems, o ypač mamai. Ji gal eis miegoti ir pamirš viską iki sugrįžtant tėčiui... “
- Ko taip ilgai? – Mama jau nustojo juoktis ir jos balse buvo girdimas nuobodulys. – Man atsibodo laukti...
      Alisa, negalvodama, mikliai griebė po ranka gulinčią rykštę, nušoko nuo kėdės ir grįžo į virtuvę. Jai ėmė dilgčioti kairė akis ir širdis kupina skausmo, pašėlusiai daužėsi, kvėpavimas tapo neritmingas, o keliai išdavikiškai pradėjo drebėti. Nuleidusi galvą, Alisa juto, kaip vidinį skausmą užgožia artėjantis fizinis.
- Tu atnešei man rykštę? – Ji maloniai ir klastingai nusijuokė, o jos akys ėmė spinduliuoti dar didesnį šaltį. – O kas tau, po galais leido lipti ant spintos?!!
- Bet, juk tu pati sakei... – Pradėjo drebančiu balsu Alisa.
- Sakiau?!! Jei būtum bent kiek paklusni dukra, tai klausytum manęs!!! – Ji sutrypė koja ir sviedė Alisai antausį. – Dievas liepė klausyti savo tėvų!!! Kodėl neklausai Dievo, Alisa, a? Jei nebijai savo tėvų, tai kodėl nebijai Dievo? Net Dievui nereikalinga tokia išgama, kaip tu.
      Alisa tylėjo ir stengėsi sulaikyti savo gerklėje sunkų gomurį, tam, kad nepradėtų verkti. Atrodė, artimiausiu metu ji palūš ir nebegalės daugiau kentėti. Mama ją nužvelgė nuo galvos iki kojų, o po to prapliupo garsiais ir nesveikais juokais.
- Aš nubausiu tave už tai, kad lipai ant spintos be leidimo!!! - Surėkė  ji taip, jog sudrebėjo ir suskambėjo visos namo sienos.  - Kaip tu gali sau tiek leisti?!! Kodėl tu toks nenormalus vaikas?!! Už ką man visa tai?
- Bet... Mamyte... Juk tu sakei... – Pradėjo drebančiu balsu Alisa.
- Aš sakiau. Ne, nu jūs jos paklausykite... – Ji dar kartą šaltai nusijuokė. – O tu savo tėvo paklausei?!!
- Ne... Aš... – Alisa taip susijaudino, jog ėmė visus žodžius pinti į vieną.
- Man nepatinka šita rykštė!!! Nepatinka!!! Atnešk lazdą!!! Tokia kaip tu, neverta būti nubausta rykšte. Tokiai kaip tu... – Ji rėkaudama įbedė pirštą Alisai tiesiai į krūtinę ir tarė kiek tyliau. – Tokiai, kaip tu, reikia kažko stipresnio... Pavyzdžiui, lazdos... Greitai atnešk lazdą!
      Alisa padarė kaip buvo liepta. Su sunkiu akmeniu krūtinėje ji nusisuko ir padavė motinai lazdą. Ji tik skambiai nusijuokė ir užsimojo lazda. Reflekso valdoma Alisa greitai susisuko į kamuoliuką. Tačiau smūgis jos nepalietė, o pati lazda prašvilpė kažkur šone.
- Ko tu čia baidais?  - Piktai paklausė mama ir griebusi ją papurtė. -  Tu ir prie žmonių taip elgiesi? Darai mums, tėvams, tokią gėdą? Jei taip, man reikės tave ir už tai nubausti. Vieną dieną man atsibos tave bausti, aš tau tai pažadu.
    Mergaitė nieko neatsakė, pakėlė galvą ir kupinomis siaubo akimis pažvelgė į savo mamą. Ašarų akyse nebeliko, matyt nebebuvo iš ko verkti.
- Žinai, ką? Man čia nepatinka. Man nepatinka!!! – Surėkė ji ir ėmė rauti sau plaukus. – Man viskas nepatinka!!!
        Alisos sesutė rėkė nesavu balsu, nuo motinos keliamo triukšmo, tačiau motinai nei kiek ji nerūpėjo. Mažas nekaltas kūdikėlis laukia savo eilės pykčio ir neapykantos priepuoliams. Tylėti ir apsimesti, jog neegzistuoji, - geriausia išeitis.
„Ateis ir jos eilė. Tai ateitis ir našta, nuo kurių neįmanoma pabėgti. “ – Galvojo, akies kampučiu stebėdama kūdikį.
- Ei jūs, nevykėliai, negalit, jos nuraminti?!! – Ji pasisuko ir pradėjo rėkti į kambario duris, negirdėdama savęs. – Jūs vyrai, ar šūdo gabalai?!! Norite, kad ir jus nubausčiau?!! Nieko, jūsų laukia irgi bausmė. Norite, kad išgirstų kaimynai, kaip jus čia žliumbiat be reikalo?!! Ką jie pagalvos apie mus tada, a?!!
        Kambaryje pasigirdo, kaip broliai išnešė mažąją sesutę į kitą kambarį ir stojo tyla. Mama sunkiai kvėpavo, rėkavimai atėmė nemažai jėgų. Alisa juto, kad mama svarsto ant ko dabar lieti  pyktį. Kristinos akys šokinėjo nuo brolių ant jos.
- Na va, jau geriau... O dabar tu!! -  Ji pikti pašnairavo į Alisą ir jos apsisprendimas tapo aiškus.  – Dabar tavo eilė!!! Nagi greičiau judinkis į kambarį!!!
        Lėtu žingsniu Alisa išėjo iš virtuvės, kai netikėtai, ji pajuto kaip mama įspyrė jai. Alisa aiktelėjo, bet stengėsi elgtis kaip liepiama, kad dar labiau nerūstintų mamos.
- Greičiau, aš juk sakiau!!! – Išgirdo kaip mama rėkauja iš galo.
  Iš netikėtumo Alisa suklupo ir instinktyviai griebėsi ranka už sienos. Ji greitai atsistojo.
- Kodėl purvini sienas savo purvinomis rankomis?!! Kas tai valys?!! Aš?!! Tu mane gal tarnaite laikai?!! Galėtum bent šiek tiek būti dėkinga šiems namams!!! Už tai aš tave nubausiu!!! - Šaukė ji toliau ir tuo pat metu šaltai juokėsi. Jos išsprogusios šaltos akys taip spindėjo nekantrumu. -  Tu mane pykdai Alisa!!! Laba pykdai!!! Ko žiūri į mane tokiomis akimis? A? Nagi dėk savo purvinas ir niekam tikusiais rankas ant stalo! Seka dar viena maloni pamoka.
      Ji garsiai nusikvatojo. Nebegalėdama sulaikyti juoko, ji apkabino pati save ir vos nepaleido lazdos iš rankų. Mama ėmė kažką tyliai sau šnabždėti ir kalbėtis pati su savimi, bet greitai nustojo ir atsisuko į dukterį.
- Prašau mamyte... Gal nereikia... -  Alisa pradėjo verkti. Sūrios ašaros nutekėjo mažais vaikiškais skruostais. Ne, daugiau tvardytis ji nebegalėjo ir prapliupo raudoti. Skausmas išsprūdo į paviršių ir jam sulaikyti nebebuvo jėgų. Kuo labiau Alisa bandė tvardytis, tuo daugiau ašarų bėgo skruostais.
- Ko tu čia žliumbi, nedėkingoji?! – Akimirkai, nustojus kvatoti, jos įtūžęs veidas pasirodė visu gražumu. – Jus maitini, rengi, pastoviai su jumis kažkokia terlionė, o jūs tik gadinate man gyvenimą!
Ji dar kartą įspyrė Alisai, ir šį kartą, mergaitė pargriuvo. Alisa garsiai verkė ir maldavo:
- Prašau, mamyte, nereikia... Aš pažadu būti gera... Visada, visada!
- Užsičiaupk!!! – Ji dar kartą jai įspyrė ir šį sykį pataikė į pilvą. - Neerzink manęs! Kodėl negali elgtis, kaip visi normalūs vaikai? Taip, kad tavimi būtų galima didžiuotis?
- Aaašš... Būsiu geraaa, prisiekiu! – Verkė ji toliau ir nedrįso atsistoti.
- Dėk rankas ant stalo! Tučtuojau! Draugiškai pamokysiu tave! – Ji nusišypsojo, tik tai nebuvo meilės ir rūpesčio šypsena.
          Alisa nepakluso. Ji atsisėdo ir pažiūrėjo į mamą pilnomis meilės ir vilties akimis. Akimirkai, ašaros nustojo riedėti ir ji ėmė tikėtis geriausio. Galbūt mama pagailės jos, ir tada Alisa prisiekė sau, kad daugiau niekada nieko niekam negadins, bus atsargi ir nudirbs visus darbus, tik, kad mama atleistų jai.
    „Galbūt, jei parodysiu, kad gailiuosi ir kaip ją myliu, ji nedarys to... “
          Jos žvilgsnis maldavo nedaryti to, tačiau šaltas mamos veidas, trumpam sustingo, o po to ji vėl prapliupo juokais. Kristina užsidengė veidą delnais, o po to ėmė rauti sau plaukus. Netrukus ji nurimo ir vėl atrodė įprastai.
- Dėk rankas ant stalo. – Griežtai tarė ji.
          Alisa sudvejojo, jai iki paskutinės akimirkos norėjosi tikėti, jog mama nedarys to. Jau ketino ištarti, kaip smarkiai myli, jog ji pati geriausia, kai mama staigiai ją pertraukė:
- Ant stalo. Tučtuojau.
    Viltis ėmė gesti jos akyse ir akių kampučiuose pasirodė skausmo pilnos ašaros.
- Prašau, nereikia... – Tyliai, vos girdimai pratarė ji.
- Reikia.  – Dar šalčiau atsakė ji. - Ant stalo!!!
          Alisa nuleido galvą ir prisėdo prie stalo. Mamos akių ji nebenorėjo matyti. Mergaitės viduje tūnojo šlykštus skausmas, kuris purvino kiekvieną jos kūno dalį, versdamas visą vidų pūti. Atrodė, meilė niekur nedingo, bet neteisybė ir baimė užvaldė protą.
- Rankas. Dabar!
          Ji lėtai padėjo kairę ranką ant stalo, o po to dešinę. Alisa užsimerkė, tačiau skausmo ašaros toliau riedėjo jos skruostais.
    „ Jei, aš nieko nematysiu, tai man ne taip skaudės ir gal viskas pasibaigs greičiau... “ – Galvojo ir guodė save.
          Lazda sušvilpė ore ir deginantis skausmas perėjo per jos plaštakas. Neatlaikiusi skausmo, Alisa surėkė ir atsimerkė. Akimis stengėsi nežiūrėti į mamą, kad nepagautų jos neapykantos kupino žvilgsnio, kuris atneštų tik dar daugiau skausmo. Ji greitai rankomis apkabino save, o po to ėmė vieną į kitą trinti savo rankas. Oda paraudonavo nuo kirtimo žymių ir skausmas užgožė visas mintis ir jausmus.
- Grąžink į vietą!!! Aš dar nebaigiau su tavimi!!!
            Ji toliau verkė, tačiau puikiai suprato, jog čia dar ne pabaiga, užsimerkė ir paklusniai padėjo rankas ant stalo. Kitos išeities nebuvo. O ir būti negalėjo. Niekas niekada jai nepadės ir viskas, kas belieka, tai kantriai ir ištvermingai laukti kol viskas pasibaigs. Rankas kirto antras smūgis, o po to dar sekė keli. Visą tą laiką, Alisa užsimerkusi tyliai kentėjo, o mama visą laiką juokėsi ir kalbėjo pati su savimi, - ją tikrai linksmino susiklosčiusi situacija. Alisa griežė dantimis iš skausmo ir vis tvardėsi, kad nepradėtų rėkti.
      „Ar jau viskas? Kada bus pabaiga? “ – Kūnas įsitempė ir susikaustė.
- Čia tau už tai, jog nepadedi man namie! – Ji dar kartą susmūgiavo Alisai per rankas. – O čia už tai, jog tokia, kaip tu, daro man gėdą prieš kaimynus ir kitus žmones! Ką jie galvoja apie mus, kaip tu manai?! Nieko gero! Ir viskas per tave!!! Tai tik tu kalta, kad mums taip nesiseka!!!
        Mergaitė atsimerkė ir pažvelgė į savo motiną. Ji nustojo juoktis ir įsiklausė. Rankas gėlė nuo smūgių, skausmas šaltai perėjo per visą kūną. Alisa patraukė rankas nuo stalo ir apkabino save. Ji sunkiai galėjo pajudinti savo suakmenėjusius rankų pirštus, jie smarkiai skaudėjo, buvo raudoni ir patinę. Po oda matėsi kraujosruvos, artimiausiu metu delnai turėtų pamėlynuoti. Kūnas akimirkai atsipalaidavo ir viskas apie ką Alisa ėmė svajoti, kad tai būtų pabaiga. Mama nusisuko nuo jos, nusviedė lazdą kažkur šonan ir nuėjo prie durų. Alisa suprato, kas patraukė mamos dėmesį, iš koridoriaus sklido kažkokie garsai. Akimis sekdama kiekvieną jos judesį, juto, kad čia tikrai ne pabaiga, o ir įtampa pamažu grįžo.
- Neduok Dieve, čia kaimynai išgirdo kaip tu rėkauji. – Šaltai pagrasino mama ir sugriežė dantimis. – Jei čia jie, aš prisiekiu tau, nubausiu tave už tai. Tu dar nežinai, kokia aš galiu būti pikta.
        Tai tariusi ji išėjo. Alisa susisuko į kamuoliuką  ant grindų ir ėmė kukčioti. Visą kūną skaudėjo, atsikelti visiškai nebeturėjo jėgų. Ašaros nemaloniai degino skruostus, dar pasisekė, kad broliai nieko nematė ir visą patirtą siaubą ji galės laikyti paslaptyje. Rytoj ji apsimes, kad nieko nebuvo ir vėl jos mylės vieną kitą. Pagalvojusi, jog vėl viskas bus gerai, savo nusivylimui prisipažino, kad taip nebebus niekada. Alisa juto, kaip pyktis slopina meilę ir bando ją sunaikinti. Nors ji ir myli savo šeimą, bet mama pasielgė neteisingai. Dabar ji panoro tik vieno – dingti iš čia ir niekada nebesugrįžti į šiuos namus. Šitie namai neša tik skausmą, neviltį, baimę ir skleidžia absoliutų šaltį.
- Ak taip... -  Išgirdo Alisa mamos balsą iš koridoriaus. Jos balsas buvo šiltas ir ji maloniai juokėsi. – Taip, tu teisus, brangusis.
        Alisai aptemo akyse. Ji negalėjo pajudinti rankų ir atsistoti, o jų linksmi balsai ir žingsniai vis artėjo. Tėvas parėjo namo. Nuo šios minties pilvas ėmė nemaloniai gurguliuoti, o akyse temti.
    „Dabar jie dviese. Dabar jie kartu darys tai... “ -  Šalta mintis greitai gražino ją į tikrovę.
          Kūnas nevalingai pradėjo drebėti, o skausmas rankose niekaip nenorėjo nurimti. Nematomi pančiai surišo ją. Kvėpavimas tapo sunkus ir nevalingas. Alisa puikiai girdėjo, jog tėtis su mama visai čia pat, - jų linksmi balsai garsiai skamba per visą namą. Užuodus karšto maisto kvapą, pajuto akmenį pilvuke. Niekam nematant, ji pabandė pajudinti rankų pirštais, - šie lankstėsi skausmingai ir sunkiai. Sudūsavus, išsigando ir tikėjosi, kad jos niekas negirdėjo. Baimė ėmė stingdyti protą, širdis neritmingai daužėsi, o tada Alisa paniro į tamsą.
          Prasimerkus prieš akis stojo purvinas rudas kilimas ir katinų plaukai. Giliai įkvėpus, skausmas grįžo. Prisiminimai sunkiu atodūsiu staigiai sugrįžo. Įtampa ir baimė vėl sukaustė nematomomis grandinėmis.
- O po to jis manęs prašo ir klausia...  - Tėvo balsas buvo linksmas ir skambus, o kalbėjo jis pilna burna maisto. - Jis minėjo kažkokius įrankius. Prašė paskolinti.
- Ir tu sutikai?  - Šiltai ir meiliai paklausė mama.
- Žinoma, kad ne! Aš tau ką, į kvailį panašus? - Piktai atkirto jis ir numetė šaukštą ant stalo. - Beje, brangioji, gali įdėti man dar maisto?
- Žinoma! – Buvo girdėti kaip ji atsistoja ir pabučiuoja jį į skruostą.
          Alisa užsimerkė ir sulaikė kvėpavimą. Dabar ji nematoma. Tai geriausia, kas gali galėjo nutikti. Galbūt norai išsipildė, todėl tyliai iškvėpus, Alisa nusprendė likti kur yra, o po to, jei pasiseks, nueiti pas brolius. Kūnas instinktyviai įsitempė, kai mama, lyg nieko ir nebuvo nutikę, peržengė Alisą ir niūniuodama kažkokią linksmą melodiją, nuėjo į virtuvę. Likus kambaryje tik su tėvu, ji taip ir neišdrįso pajudėti, juk jis daug šaltesnis ir žiauresnis už ją. Supratusi, kad jis toliau valgo ir nekreipia į ją jokio dėmesio, Alisa padarė išvadą, jog jis dar nežino, kas atsitiko šiandien prie senės Marijos namų. Neįmanoma, kad jie atleistų jai tas išdaigas prie tvoros. Pradėjusi save kaltini, kad yra kvaila ir naivi, Alisa pasistengė sulaikyti ašaras, kurios ketino vėl deginti skruostus. Staiga ji prisiminė Dianą ir ašarų nepavyko suvaldyti. Ši diena pasirodė tiesiog be pabaigos, o tie įvykiai prie tų namų visai seni. Dabar labiausiai už viską ji norėjo matyti Dianą, - paimti ją už rankos, juoktis ir žavėtis jos džiugesiu. Alisos viduje užgimė sunkus ir šaltas akmuo, kurio svoris, kaip pavojingas nuodas, plito per visą kūną ir tik sunkių ašarų pavidalu bandė išsibrauti į išorę.
- Kas čia zyzia man ausyse, kaip koks įkyrus uodas? – Piktai suurzgė tėvas.
          Mergaitė staigiai vėl sulaikė kvėpavimą ir iš visų jėgų pabandė neverkti, mažiausiai už viską ji norėjo sulaukti tėvo nemalonės.
- Šitas vaikas tikra kančia! – Sušuko mama iš virtuvės trankydama lėkštėmis. -  Ji nedėkinga mergiotė! Viskas ką ji neša šiems namams tai tik gėdą! Kiek jau galima gailėtis, kad išvis ją pagimdžiau?!
- Ar tikrai? - Šaltas ir ramus tėvo balsas nežadėjo Alisai nieko gero.
- JI SULAUŽĖ MARIJAI TVORĄ!!! Su savo niekam tikusia drauge! Mes ją maitinam, rengiam, auklėjam, o ji taip mums atsidėkoja! Iš šito vaiko aplamai jokios naudos tik žala! Kam ji išvis gali būti naudinga ir reikalinga?! A? Kas man atsakys?!
- O tu kalbėjai su ja? - Nuo atšiauraus jo balso nemalonūs pagaugai perbėgo Alisos kūnu.
- Aš bandžiau, bet manau ji nieko nesuprato. Aš pasakiau jai, kad tu jai paaiškinsi, kaip reikia elgtis viešumoje. - Ji grįžo iš virtuvės su lėkšte ir dar kartą, lyg nieko ir nebuvo nutikę, perkopė per savo dukterį, o po to įsitaisė šalia savo vyro pašonėje. - Auklėti teisingai vaiką, abiejų tėvų darbas.
- Ką žmonės apie mus pagalvos, a?
          Stojo tyla ir Alisa suprato, jog kreipiamasi į ją. Gerklėjo stojo kietas baimės gomurys ir Alisa nesugebėjo ištarti nei žodžio. Visos mintys sukosi tik aplink vieną išeitį, - ji visą laiką tylės ir lauks kada visa tai pasibaigs.
- Taip ir gulėsi ten, ką? Patinka ilsėtis, kai kiti dirba ir stengiasi dėl tavęs? Kaip mes per tave dabar žmonėms į akis žiūrėsim, kai tiek gėdos pridarei? – Jis trenkė kumščiu per stalą, iš netikėtumo Alisa sudrebėjo.
- Aš, beje, pasakiau Marijai, jog tu rytoj nueisi ir pataisysi jai tą nelemtą tvorą. – Mamos balsas iš malonaus staigiai pavirto šaltu.
- Tai dabar per tą kvailą ir nedėkingą vaiką, aš ką turėsiu ir rytoj dirbti?! Ne, man taip nepatinka, labai nepatinka! – Pyktis jo balse žadėjo tik dar daugiau skausmo.
- Tau reikia su ja pasikalbėti. Būtinai. – Švelniai tarė mama. – O po to kokią bausmę sugalvoti, kad tau, vargšeliui, nebūtų taip skaudu ir sunku rytoj dirbti.
- Kelkis. – Šaltai paliepė tėvas.
        Jo balsas, šaltais virpuliais, dar kartą perėjo Alisai per nugarą. Erzinti jį norėjosi mažiausiai, todėl nerangiais judesiais ji pabandė atsisėsti. Į ją staigiai pažvelgė, pro rudų plaukų sruogą, šaltas rudų akių tėvo žvilgsnis. Alisa nuleido galvą ir ėmė apžiūrinėti savo sužalotas rankas.
„Galbūt, man dar ne taip smarkiai ir skauda... “ – Mąstė, stebėdama patinusias rankas ir nedrįsdama pakelti akių.
- Aš vis žiūriu į tave ir mąstau. - Pradėjo jis. - Mano fantazija nieko tokio rimto nesugalvoja, kas pamokytų tave kartą ir visiems laikams, kaip nustoti juodinti savo šeimą prieš kitus ir kelti nemalonumus.
  Alisa nesusilaikė ir pradėjo graudžiai ir garsiai verkti.
- Aš labai atsiprašau...  - Pradėjo ji ir pažvelgė į tėvą. - Aš nenorėjau... Aš labai gailiuosi. Tikrai...
- Ak, tu gailiesi? - Šaltai nusijuokė jis ir pasislinko arčiau.  - O kas turės taisyti visus tuos šūdus kur pridarei?!
- Nieko ji nesigaili. -  Tvirtai tarė mama ir nusisuko nuo abiejų. -  Jei ji gailėtųsi, šito nebūtų nutikę.
- Ji man atsibodo. – Tarė pro dantis. -  Viskas, ką ji daro tai tik ryja, lyg maistas būtų nemokamas, verkia ir negali nei vieno darbo gerai atlikti. Pastoviai tik gėda prieš kaimynus. Tu absoliutus nulis, Alisa. Tuščia vieta visuomenėje. Jiems tik geriau bus, kai tokių netikėlių taps mažiau, a? Ką manai?
- Tai atsikratyk ja. - Abejingai tarė mama tyrinėdama savo panages. – Taip, kaip atsikratei Eriku pameni? Jo niekas taip ir nesurado. Žemė prarijo jį, praris ir ją. Kuo mažiau išsigimėlių šiame pasaulyje, tuo geriau. Pats juk žinai.
- Ne! Prašau nereikia! Aš pažadu būti gera! - Ji rydama savo ašaras suklupo ant kelių ir pradėjo maldauti. - Prašau nereikia! Aš pasitaisysiu pažadu!
    Akimirkai, mintyse šmėstelėjo dingusio dėdės Eriko portretas, bet tas greitai išgaravo, kai Alisa vėl išgirdo tėvų balsus.
- Ji visada žada viena ir tą patį ir niekada nesikeičia. -  Mama priėjo prie lango, akimirkai mestelėjo žvilgsnį į temstantį kiemą ir užskleidė raudonas užuolaidas. - Beje, lauke temsta ir sninga. Manau naktį kils pūga.
          Ji kalbėjo be jokių jausmų ir taip šaltai, lyg apie kasdieninius buities darbus. Alisa savo apsiverkusiomis akimis vis bandė pagauti mamos žvilgsnį, jog ji kalba nerimtai, tačiau mama pasisuko šonu ir net nepažvelgė į ją. Jeigu mama apsigalvos, Alisa prižadėjo sau, kad mylės ją dar smarkiau ir visada elgsis tik taip, kaip nori ji. Akimis stebėdama kiekvieną jos judesį ir veido išraišką, Alisa grietai atleido jai ir paslėpė pyktį viduje. Nusisukusi nuo lango ir metusi abejingą žvilgsnį dukrai, mama grįžo į savo vietą ir įsitaisė vyro pašonėje.
- Oras mano naudai, ar ne, brangioji? – Jis meiliai nusišypsojo jai ir pakštelėjo į lūpas.
        Kiekvienas tėvų tartas žodis, kiekviena šypsena, ar rankos mostas buvo aštrus pjūvis jos mažai vaikiškai širdelei. Tėvų elgesys negailestingai žalojo ir niekino. Viduje viskas apsivertė aukštyn kojomis, - meilė tėvams giliai pasislėpė sielos glūdumoje, o širdyje užgimė nauja tamsi, skausmo ir pykčio būtybė, kuri pamažu bandė prabusti ir pastovėti už save, tačiau baimė ir nerimas kontroliavo visą kūną. Skaudantys ir prastai judantys pirštai ėmė drebėti. Alisa nuleido galvą ir pasistengė nebeverkti.
- Tuoj baigsiu valgyti ir tada atsikratysiu ja, gerai mieloji?  - Jis švelniai pakštelėjo ją į skruostą.
- Gerai, -  ji atsakė jam tuo pačiu. - Tik, žiūrėk, nesušalk, gerai?
            Alisa pabandė atsistoti. Pavyko, bet sunkiai. Ji ėmė dairytis savo brolių, tačiau nei jų, nei verkiančios mažosios sesutės, niekur nematė ir negirdėjo. Pajudinusi pirštus suprato, kad jie sužeisti, atvirų lūžių nesimato, o skaudės kokią savaitę. Mokykloje bus gėda dėl tokių mėlynų rankų, bet juk ji draugauja tik su Diana, todėl nereikia nerimauti. Taip, Diana pati geriausia ir ją myli. Ji tikrai bus šalia ir nesijuoks iš mėlynių. Juk niekada nesijuokė.
          „Tėvai neišdrįs atsikratyti manimi... Jie negali su manimi taip pasielgti... Jie tik gąsdina. “ – Galvojo ji trindama pirštus.
        Viduje jai prabudo viltis, jog visa tai apie ką čia kalbama netiesa ir jie paliks ją ramybėje. Tada Alisa galės eiti toliau daryti savo namų darbus, tačiau kūnas veikė priešingai. Jis įsitempė, kvėpavimas tapo gilesnis ir ramesnis, o kojos veikė puikiai. Alisa pastebėjo, jog kojos, kuriomis ji gali greitai bėgti, yra visiškai sveikos ir nesužalotos. Ji juk geriausia ir greičiausia bėgikė tarp visų kaimo ir mokyklos vaikų. Tai suteikė ryžto ir pasitikėjimo savimi. Dabar gimė tikra viltis, o ne iliuzija kuri vertė tikėti, kad viskas bus gerai. Mergaitė, ignoruodama skausmą, išsitiesė visu ūgiu ir pirmą kartą gyvenime, sukaupusi visą drąsą, smerkiančiai pažvelgė į savo tėvus.
          „Rimtai jie ar ne, aš nebeleisiu jiems daugiau nieko blogo šiandien man padaryti. “ – Ryžtingai mąstė Alisa, bet atsistoti nedrįso.
        Staigiai užgimęs pasitikėjimas savimi, pradėjo kurti įvairiausius planus, kur būtų galima pabėgti ir ką ji darys jei tėtis kažkur norės ją nusivesti. Vaizduotė piešė vieną scenarijų po kito, bandydama pasivyti padrikas mintis.
        „ Į kaimą bėgti negalima, kaimo žmonės netikės manimi ir greitai gražins mane tėvams. Juk jie niekada netikėjo... “
          Tėtis atsistojo ir pasirąžė. Mama greitai pasekė jo pavyzdžiu, apkabino, klaikiai nusijuokė, o tada dingo virtuvėje. Jį sužavėjo jos juokas ir jo veide pasirodė patenkinta ir šalta šypsena, o akys sužybsėjo nesveiku užsidegimu. Alisa paskutinį kartą į jį pažiūrėjo vilties ir meilės kupinomis akimis, jog viskas apie ką čia buvo kalbama, yra melas, tačiau metęs jai atgal šaltą ir nepatenkintą žvilgsnį, jis nuėjo rengtis. Akimirką mergaitė stebėjo kaip jis rengiasi, maunasi batus ir velkasi striukę, o tada jis šaltai, net į ją nepažvelgęs, tarė:
- Tau rengtis nėra būtina. – Žodžiai, lyg peiliai, įdūrė į širdį.
          Dukra nieko jam neatsakė, ji tiesiog nerado tinkamų žodžių atsakyti. Viskas aplinkui sustingo ir prarado turimas spalvas. Vieta ir esami daiktai ėmė blukti Alisos akyse, įgaudami nesveiką šaltą atspalvį. Atrodė, jie pasiglemš ją kartu, neleisdami puoselėti vilčių ir trapių svajonių. Jos akys dar kartą pažvelgė į tėvą ir ji tarė:
- Prašau, nereikia, aš tikrai būsiu gera. Labai, labai gera... – Stengėsi kalbėti aiškiai, nors apatinė lūpa ir drebėjo.
        Ji pradėjo verkti, tačiau suprato, jog tai beviltiška ir nutrynė ranka savo ašaras. Ranką pervėrė skausmas, bet jis nesugebėjo atkreipti į save mergaitės dėmesio. Alisa priėjo prie tėčio ir pabandė jį apkabinti. Jis pamatęs jos pastangas, piktai kažką surėkė ir nustūmė mergaitę šalin. Nuo smūgio ji suklupo ir parkrito. Nors širdis iki paskutiniųjų neigė tikrovę, bet protas suprato, jog jo ketinimai žiaurūs ir tikri. Norint likti gyvai, belieka tik viena, - bėgti. Kol jis nusisuko ir movėsi kepurę, ji greitai apsiavė savo prastais žieminiais batais ir užsimetė ant savęs striukę. Sunkiai ir tyliai aimanuojant Alisa prakišo dešinę ranką į rankovę, bet kairiosios nesuspėjo. Striukei lengvai dengus mažus vaikiškus pečius, tėvas ją pastebėjo.
- Juk sakiau tau, rengtis nebūtina!!! - Piktai surėkė jis ir įspyrė jai antrą kartą. - Tavo skudurai gali praversti kitiems! Bent kažkokia nauda iš tavęs būtų!
- Lauke šalta!  - Atkirto Alisa ir atsistojo tvirtai ant žemės, pati stebėdamasi iš kur tiek drąsos.
- Ak tau šalta!? - Jo veide pasirodė kreiva ir nesveika šypsena. - Aš tau dabar parodysiu, kas yra šalta! Rūbus ir batus reikia užsitarnauti, niekas nieko negauna veltui, išskyrus tave!!!
        Tai taręs jis viena ranka griebė prieangyje stovėjusį kastuvą, o kita griebė ją už plaukų ir ėmė tempti lauk iš namų. Iš skausmo, Alisa surėkė ir pabandė išsilaisvinti. Ji pradėjo draskyti jo stiprias ir šaltas rankas savo nagais ir skaudančiais pirštais. Jis ją papurtė, o tada piktai pro dantis išpyškino:
- Nori, kad mus visas kaimas išgirstų? Manai padarei mums mažai gėdos? Galėtum bent kartą gyvenime būti naudinga! - Papurtęs ją dar kartą jis tarė. - Na dabar aš tau parodysiu, tu man už viską pasigailėsi!
        Alisa nieko neatsakė ir sušuko dar kartą. Jis užsimojęs trenkė jai iš kumščio tiesiai į akį. Mergaitė pargriuvo, suaimanavo ir savo sužalotais paraudonavusiais pirštais užsidengė veidą, o delnu ėmė trinti akį. Per trumpą akimirką, galvoje praskriejo mintis, sušnabždėjusi jog yra laisva ir nelaikoma tėvo. Šita staigi, kaip žaibas, žinia davė jai jėgų atsistoti ir gražino pasitikėjimą savimi. Nedvejodama ir pasirengusi kovoti už savo gyvybę iki galo, sukaupė visas savo turimas jėgas į vieną smūgį, ji įspyrė į silpniausią vietą, - tėvui į tarpukojį. Tas staigiai susirietė ir prapliupo keiksmais. Alisa nelaukė, kol jis atsigaus ir vėl jos griebsis, todėl mikliai pradėjo bėgti kuo toliau nuo jo. Sningant ir iš visų jėgų braunantis per sunkų ir šaltą sniegą, Alisa vis dar girdėjo, kaip jis keikiasi. Vėjas bjauriai pūtė į veidą, į batus prikrito odą rėžiančio sniego. Tėvas nutilo ir ji, drebančia širdimi, sulėtinusi tempą apsidairė: jis, apgaubtas tamsių šešėlių, sunkiais ir dideliais žingsniais toliau vijosi ją per sniegą. Alisa giliai įkvėpė, apėmė begalinis noras gyventi ir ištrūkti iš čia bet kokia kaina. Ją apėmęs ryžtas kovoti už save iki galo, suteikė jai naujų jėgų ir mergaitė pasileido bėgti link miško.
„Ten jis nedrįs kištis, juk nemėgsta miško. Ten galėsiu pasislėpti nuo jo, pažįstu beveik kiekvieną medį... “
            Sunkiai kvėpuojant ir nei karto neatsigręžus atgal, ji pasiekė mišką. Buvo karšta, tačiau nusiimti striukę ji nedrįso. Sustojusi prie pirmo medžio, ji apsidairė. Tėvo nebuvo  nei matyti, nei girdėti. Ji leido sau atsikvėpti ir ramiai pastovėti kurį laiką. Kvėpavimui nurimus, kūnas ėmė drebėti, bet Alisai buvo ne motais. Lauke jau sutemo ir prireikė laiko, kad susiorientuotų, kur ji yra. Supratusi jog netoliese yra kelias, vedantis iš kaimo į mišką, ji brisdama per sniegą, nuėjo jo link. Kojos peršlapo ir ėmė šalti, o rankas veriantis skausmas susiliejo su šalčiu. Alisa skubėjo, nes bijojo, jog tėvas ją vejasi pagal paliktus pėdsakus. Nors lauke beveik sutemo ir snigo, tačiau paliktos pėdų žymės sniege vis dar buvo matomos. Tarp juodų medžių, ji greitai surado miško kelią ir ten suklupusi, leido sau kvėpuoti. Bėgti pravalytu nuo sniego keliu buvo nesaugu, - tėvas greitai ją pavytų. Greitu žingsniu ji įžengė į miško glūdumą, ir greitai kaimo šviesų jau nebebuvo matyti. Čia pasidarė aklinai tamsu ir Alisos širdį apėmė didžiulė nežinomybės baimė. Tamsoje vaizduotė ėmė piešti piktus gyvūnus, o svarbiausia, už kampo tūnantį tėvą, ieškantį savo aukos. Išsigandusi, norėjo apsisukti ir dingti iš šito šalto ir nedraugiško miško, tačiau giliai širdyje pajuto, jog kelio atgal nebėra.
          Tolumoje užstaugė vilkai. Alisai per nugarą perėjo pagaugai, jos kvėpavimas sekundei sustojo. Baimė vėl sukaustė ją savo nematomais pančiais. Giliai iškvėpusi, pabandė įtikinti save, kad jai pasigirdo, kad čia vėjas juokauja jos skausmu. Tačiau sopančioje širdyje juto, - eiti mišką prasmės nėra, - ten jos laukė šaltis, tamsa ir žūtis.
„Kur man eiti? Kam aš dabar reikalinga? “ - Ašaros ėmė kauptis jos akyse.
          Apimta nevilties, jis suklupo, o tada išgirdo kažką tyliai kalbant netoli miško. Baimė, jog tėvas vis dar jos ieško, greitai privertė veikti. Supratusi, jog baimė neleis naktį eiti į mišką vienai, o grįžti į kaimą ir tikėtis, jog jai kažkas padės, būtų per naivu ir kvaila. Juk tai ne pirmas kartas, o patirtis sakė savo.. Prisiminimai blankiomis spalvomis praskriejo atmintyje, kol ji mikliai mąstė ieškodama išeities. Akys pakrypo į dangų, - vis dar tebesnigo ir sniegas maloniai lietė veidą, glostydamas švelnumu, kurio jai neteko patirti. Akies kampučiu pastebėjusi medžių viršūnes, išsiskiriančias juodame nakties fone, mergaitė giliai iškvėpė. Medžiai patraukė jos dėmesį, pažadino gražius prisiminimus. Čia palei mišką, ji buvo praleidusi daug laiko kartu su Diana ir kitais kaimo vaikais nerūpestingai žaisdama. Ji ne kartą buvo užlipusi vos ne į kiekvieną medį, besijuokianti ir linksma kartu su jais. Nedvejojus, ji apčiuopomis rado tinkamą medį ir lėtai pradėjo ropštis jo šakomis į viršų. Kūną skaudėjo, todėl lipo ji lėtai. Sušalę pirštai nenorėjo liesti apsnigtos žievės, skausmas nemaloniai atsiliepė kūne. Čia jos tikrai neieškos tėvai ar dar kas nors, nebent Diana, kas yra mažai tikėtina, be to medyje jokie vilkai jai buvo nebaisūs. Užlipusi ji pažvelgė į dangų, iškišo liežuvį ir pagavo juo krentančią šaltą snaigę. Kojos ir rankos šalo ir bandydama sušilti, ėmė aktyviai judinti kojų pirštus batuose ir pūsti šiltą orą į savo suakmenėjusias nuo skausmo ir šalčio rankas. Neilgai trukus, pradėjo purtyti drebulys, - šaltis davė apie save žinoti. Alisos akys kiek priprato tamsoje, tačiau ji vis tiek tematė tamsius medžių kontūrus. Patogiai įsitaisius medyje, ji apkabino kelius rankomis, kad būtų šilčiau. Po viso to patirto skausmo ir siaubo, ji patyrė pyktį, o dabar ir šaltį. Liūdesys apėmė jos mažą sužalotą vaikišką širdelę ir ji nenoromis pravirko. Ašaros degino skruostus, o speigas kandžiojosi, versdamas odą pašiurpti. Šaltis bandė užimti tiek jos kūną, tiek vidų ir verkdama dėl tos visos neteisybės, kuri ją ištiko, ji pamažu leido jam tai padaryti.
          „ Juk čia Diana pargriuvo o ne aš. Čia ji sulaužė tą nelemtą tvorą, o ne aš. Tada kodėl kenčiu aš, o ne ji? Ir ji dar vadinasi mano draugė?! Nekenčiu jos! Nekenčiu! Kodėl jai neatsidūrus mano vietoje? “ – Pyko ji, šniurkščiodama nosimi.
        Susisukusi savo šaltame medžio lizde, ji leido sau garsiai verkti. Medžiai aidu nešė jos skausmą ir kančią per visą šaltą ir tamsų mišką. Tik miškas kurčiai negirdėjo ir guosti neketino. Jis liko šaltas ir atšiaurus šiltai mergaitės širdelei. Ašaros kartu su visu vidiniu skausmu skaudžiai krito ant jos ištinusių ir pabalusių pirštų. Pajutusi, jog šaltis ima viršų ir galūnės nebe tokios jautrios kaip buvo, ji nusivalė ašaras ir pabandė nurimti.
          „Kur aš dabar eisiu... Aš juk niekam nereikalinga... “
          Ji pakėlė akis į viršų, snaigės lengvai krito ant plaukų ir pečių. Pastebėjusi, jog striukė ir plaukai apsnigti ne mažu sluoksniu sniego, mergaitė padarė išvadą, jog praėjo nemažai laiko, o jos dar niekas neieškojo. Nurimti nepasisekė, bent jau ašaros nustojo riedėti. Tolumoje vėl užstaugė vilkai, tik šį kartą, jie buvo žymiai geriau girdimi.
          „Aš tikrai girdėjau... Prisiekiu aš girdėjau, kaip jie staugė... Gal čia tik palaidi šunys? O gal senis Nojus buvo teisus? Gal jis rimtai matė vilkus netoli ežero? “
        Alisos pyktis akimirksniu išgaravo ir jo vietą užėmė baimė, nerimas ir drebulys.
        „Jei nedingsiu iš čia, mirtinai sušalsiu. Jei grįšiu į kaimą, mane užmuš tėvas su mama. O jei pabandysiu nulipti, apačioje manęs laukia vilkai. “
        Ji apkabino savo kelius ir garsiai išpūtė orą, kuris sunkiai tūnojo plaučiuose. Nuo to nepalengvėjo, bet ir verkti nebebuvo jėgų. Kovoti taip pat. Akimirką Alisa panoro melstis, tačiau matant, kaip Dievas leidžia jai gyventi šitame šaltame košmare, ji apsiprato su mintimi, jog jo greičiausiai nėra ir niekas jos neišgelbės. Sunkiai atsidususi, ji pakėlė galvą ir savo nuostabai pastebėjo tolumoje artėjančias šviesas. Ji išsigando, širdis nuriedėjo į kulnus, o mintys susipynė tarpusavyje, ką daryti. Luktelėjusi akimirką, nusprendė laukti, kol pamatys kas jos ieško. Jie ėjo lėtai ir Alisai sunku buvo atpažinti, kas eina tuo keliu. Visai gretai, ji išgirdo artėjančius balsus.
- Kaip tu galėjai ją paleisti?! Tu bent įsivaizduoji, kas bus jei ji nubėgo pas tuos kvailus kaimiečius ir pasislėpė ten? Ką, po galais, jie pagalvos apie mus? O jei jie patikės jos melais, o ne mumis? Mums galas! – Gerai pažįstamas šaltas balsas privertė išsigąsti.
- Baik, gal mums pasisekė ir ta kvaiša pasiklydo miške? Ji tikrai bėgo į mišką, galiu prisiekti. Tokios šaltos nakties jai neišgyventi.
        Alisa akimirksniu atpažino savo tėvų balsus. Užmiršusi vilkus, ji smarkiai prisispaudė prie medžio kamieno,  kad jos niekas nepastebėtų. Leisti jiems aptikti save reikštų žūtį. Jie gyvenime jei neatleis, nei to spyrio, nei tvoros, nei pabėgimo. Priėję prie tos vietos kur tupėjo Alisa, mama saldžiu balseliu garsiai sušuko per visą mišką:
- Alisa, vaikeli, kur tu?! Mes tik pajuokavom, grįžk namo, prašau, juk miške labai šalta!
- Alisa!  - Sušuko tėtis.  - Kur tu?! Grįžk namo, juk tu sušalsi ten viena miške! Namie laukia šilti pietūs, kam tau tas miškas?
        Ji mikliai suprato, jog tėvai nieko gera jai nežada. Jie niekada nekalbėjo taip maloniai, tai buvo keista ir nebūdinga. Širdis maloniai suspurdėjo, pilna vilties ir meilės, bet protas išliko šaltas ir neleido tikėti viskuo, ką girdi. Baimės pančiai grįžo ir priminė, jog jie gali ją pastebėti. Alisa dar labiau prisispaudė prie medžio kamieno. Širdis ėmė pašėlusiai plakti, o kraupūs dienos vaizdiniai taip ir stojo akyse.
- Jos čia nėra. Tu tikrai ją matei bėgančią link miško? Gal tau tik pasirodė? – Piktai ir tyliai paklausė mama. – Galiu lažintis ji nubėgo pas savo tą kvailą draugę iš kaimo.
- Taip, sutinku, be reikalo čia vaikštom. Jei mergiotė nubėgo į kaimą, tai pridarys mums bėdos ir kaimiečiai gali stoti jos ginti. Jei ji pasiklydo miške, - na visiems nuo to tik geriau, nemanai?
- O kas, jei mes grįšim į kaimą, o jos ten nėra? Ką sakysim tiems nevykėliams? Aš planavau rytoj pasakyti tai šliundrai Kornelijai, jog Alisa išvyko pagyventi pas savo močiutę. Ne manai, kad atrodys keista, jei vakare sningant ir šąlant ji dingo?
- Na tuo geriau, praneši šiandien. Jei pamatysi mergiotę pas juos, parsivesi namo. Na sugalvosi ką nors, kad jai pasivaideno ir ji išsigalvoja, pridursi, jog parkrito. Jei jos ten nebus, mandagiai pasiteirausi ar nebuvo Alisa užėjusi atsisveikinti su savo drauge, juk ji neva išvyksta pas močiutę rytoj. Ims klausinėti sakyk – Alisa užeis rytoj. Tada mums pasisekė, kad mergiotė pasiklydo miške ir jai galas.
- Juk mes tarėmės, kad nežalojam veido! Kokio velnio jei trenkei į akį? Manai tie suskiai nepastebės? - Atkirto ji ir Alisa jau įsivaizdavo, kaip mama griežia dantimis.
- Koks skirtumas? Jai vis tiek galas. O dabar čiuožk pas tą kalę, jei nenori būti jos vietoje! Tavo akis galiu papuošti vėl, juk nenori būti panaši į tą vaikį? – Pasigirdo smūgis, mama parkrito ir suaimanavo, o po to nešvankiai nusikeikė.
- Na gerai. Matyt, aš neturiu pasirinkimo. – Atkirto ji.
          Alisa įsidrąsino ir pakėlė galvą. Akies kampu pastebėjo, kaip einantys keliu tėvai apsisuka ir grįžta į kaimą. Mama šlubavo, tėtis ėjo priekyje, blankiai apšviesdamas kelią. Einant jie dar kartą meiliai pašaukė ir pakvietė ją atgal namo. Po to jų balsai nutilo ir patys jie pradingo tamsoje. Nenoromis, Alisa pradėjo kukčioti.
            „ Jie nei kiek nesigaili. Jiems visai nerūpi kur aš... “
          Šąlant ir skęstant savo kančiose, Alisa nebematė išeities. Galvoje sukosi slaptas noras grįžti atgal namo, kol tėvai nuėjo pas Dianos mamą, greitai pavogti maisto ir pasislėpti po lova, kur jie tikrai jos neieškos, o ji tyliai sukramtys viską. Juk tai nebe pirmas kartas, tėvai net nepastebės... Tačiau, o kas po to? Ji atsidurs tokioje pat padėtyje kaip dabar. Nebus kur dėtis ir priedo tėvai bus visai šalia, o netyčia aptikę ją, mergaitei pareis žadėtasis tėvų galas. Viena bjauri mintis, jog jai vėl reikės susitikti su savo abejingais ir žiauriais tėvais, ėmė varyti iš proto. Ji uždengė akis nejudriais  ir sustingusiais delnais ir ėmė tyliai murmėti:
- Ką man daryti... Ką man daryti...
          Pro savo skaudžias ašaras, tamsoje, ji prastai ėmė matyti medžių kontūrus. Veidas degė nuo užšąlančių karšto skausmo ašarų, o kojos pirštų jau nebejautė. Sniegas net neketino nustoti įkyriai kristi iš dangaus, jis tik dar labiau užklojo Alisą savo bejausmiu ir šaltu patalu. Ji negailėdama savo paskutinių jėgų, bandė išpūsti iš savęs paskutinę šilumą ir viltį, jog jos maži vaikiški piršteliai sušils. Alisa susirietė medyje, dabar viskas apie ką ji svajojo, - buvo tik šiltas židinys ir karštas maistas, bei gėrimai. Pridėjusi savo ištinusiais rankas prie kaklo, ji pajuto, jog rankos nei kiek nesušyla, o atvirkščiai, tik sušaldo kūną.
          „ Nebegaliu čia likti. Čia tiesiog per šalta... Šaltis pražudys mane... “
          Luktelėjusi kurią akimirką, Alisos mintys ir planai pavirto svajonėmis apie šilumą ir maistą. Nepasotinama tamsa ir toliau rijo iš dangaus krentantį sniegą. Papūtė šaltas ir viską stingdantis vėjas, kuris žadėjo Alisai tik vieną, - šaltą ir negailestingą mirtį. Nuo vėjo prisimerkusi Alisa, pabandė lėtai ir atsargiai užsiropšti ant kitos šakos. Tačiau nuogas šaltas medis net neketino jos nei priglausti, nei paguosti. Iš nevilties, mergaitė pakėlė nusivylusias ir kupinas skausmo akis į dangų ir tyliai paklausė, kodėl jis jos taip nekenčia. Netikėtas ledinis vėjo gūsis privertė ją nusisukti ir tuomet, savo didžiulei nuostabai ji pamatė artėjančias link miško šviesas. Daug šviesų. Tos trapios švieselės drąsiai kovojo prieš viską stingdantį šaltį ir vėją, nešdamos mažą ir šiltą viltį Alisai. Ji lengvai nusišypsojo sau ir jos širdyje užgimė tikėjimas, kad viskas baigsis gerai. Jis lengvai bandė šildyti Alisai sužalotą vidų. Nebekreipdama dėmesio į negailestingą šaltį ir skausmą, mergaitė įdėmiai stebėjo artėjančias šviesas ir bandė jas suskaičiuoti. Šviesos kerėjo ir džiugino, nešdamos tikėjimą į šviesesnį rytojų, atsargiai išskaidydamos tamsą kelyje. Šaltas vėjo gūsis, atnešęs jai tylų vilkų staugimą, negailestingai atėmė visas trapias viltis ir nusinešė jas su savimi pas viską naikinantį šaltį. Neatkreipus dėmesio į nieko gero nežadančias niūrias žiemos dainas, Alisa prisiminė savo tėvus. Tai buvo taip akivaizdu, o ji nepastebėjo! Juk tėvai jos ieško labiausiai, tam, kad nubaustų. Ji bjauri ir nedėkinga dukra, kuri pabėgo. Mergaitė užsidengė veidą nieko nejaučiančiais delnais ir vėl pradėjo kukčioti, nes ašaros atsisakė sušildyti jos skruostus.
      „ Jie sukvietė visą kaimą... Visą kaimą, tik tam, kad rastų mane. Turbūt už gyventojų trukdymą, mane irgi nori nubausti. Dabar manęs nekęs visi kaimo gyventojai, o ypač mano tėvai. Jie niekada man to neatleis... O dar Diana, ji tikriausiai niekada nebenorės draugauti ir aš liksiu viena, niekam nereikalinga... “
      Ji dar labiau susigūžė medyje ir ėmė stebėti artėjančius žmones. Šviesos ėmė skirstytis ir pamačius, jog žmonės skirtingomis grupėmis bando įeiti į mišką. Grupelės žmonių šūkavo, tačiau atšiaurus ir šaltas vėjas bet kokia kaina stengėsi nutildyti jų balsus. Jie sunkiai brido per sniegą, tačiau labai vieningai buvo pasiryžę nugalėti ir mišką, ir tamsą ir viską žudantį šalį. Jiems priėjus arčiau, Alisa įsitikino, jog jie visą laiką šaukia ją vardu. Prie jos šalto ir nuogo medžio artėjo grupelė iš trijų žmonių. Veidų ji neatpažino, tačiau visai greitai atpažino jų balsus.
- Ta kvaiša nuėjo namo! Tu gali patikėti, Tomai? Ji lyg niekur nieko nuėjo namo. Jos vaikas dingo, o ji lyg niekur nieko... -  Alisa greitai atpažino pasipiktinusį Dianos mamos, Kornelijos balsą. – Alisa! Vaikeli, tu kur?! Būk gera atsiliepk! Tikiuosi tau viskas gerai!
- Taip, pats mačiau ir pakraupau. Ant kiek reikia nekęsti savo paties vaiko? – Tarė Dianos tėtis Tomas, šviesdamas žibintuvėliu į priekį. – Kristinos mėlynė paaky kalba pati už save.
- Apie tą šeimą jau senai sklando gandai, tik niekas nieko nedaro... Visi apsimeta lyg nieko nemato. – Trečiąjį balsą Alisa irgi atpažino. Jis priklausė seniui Nojui, geram Dianos tėvų bičiuliui. – Teko man jau tokius dalykus matyti per savo ilgą gyvenimą. Visada baigdavosi blogai... Alisa!!! Tu kur?!!
- Alisa, vaikeli, kur tu!!!  - Šiltas Kornelijos balsas aidu sklidu pūgoje. – Dėde Nojau, gal reikėjo likti troboje? Oras bjaurus, mes rasime mergaitę gyvą ir sveiką, pažadu, nereikia jaudintis...
- Kur jau ten... – Subambėjo senis Nojus. – Kai rasim ją, būtina sužinoti, kas nutiko ir kodėl jos močia tokia ne sava ir suluošinta. Alisa!!!
- Ji... Ji... – Toliau piktinosi Dianos mama. – Atėjo, klausė su šypsena veide, ar nematėme jos dukters, tamsų ir šaltą žiemos vakarą! Galiu lažintis, kad po to incidento su Marijos tvora, ta kvaiša pasiuto ir vargšui vaikui nemenkai kliuvo. O po to, žinoma, ji neatlaikė ir pabėgo. Ar galėjo būti kitaip? Viešpatie, kaip mane siutina visa tai, kaip galima būti tokiai šaltai beširdei? Reikėjo parsivesti mergaitę namo kartu su Diana.
- Na, jau nereik savęs kaltinti, brangioji. Mes būtinai rasime ją sveiką. Alisa! Kur tu?! – Tomo balsas pabandė įveikti kylantį vėją. – Aš tikiuosi, jie nieko bloga mergaitei nepadarė...
            Stojo tyla ir Alisa atsargiai pažvelgė apačion. Jie sustojo netoli medžio, ant kurio tupėjo susirietusi ir sušalusi Alisa. Mergaitė atsargiai tyrinėjo jų susirūpinusius ir sušalusius veidus. Jie lėtai ir atsargiai laikydamiesi už rankų, brovėsi pro viską stingdantį ir naikinantį šaltį. Sušalęs jos kūnas atsisakė judėti, o pažįstami susirūpinę balsai kėlė labiau baimę ir nepasitikėjimą, nei norą pasakyti, kad ji čia.
          „Jūs tik norite gražinti mane namo pas tėvus. Žinau, kad jums nėra jokio reikalo, kas ten manęs laukia. O juk ten jis pažadėjo duoti man galą... Po to visi galės kartu apsimesti, jog nieko neįvyko ir pamiršti viską... Pamiršti mane. “  - Alisa pamėgino nuryti sunkų akmenį gerklėje.
- Jeigu tik būčiau parsivedusi mergaitę namo, kartu su Diana... – Pradėjo kukčioti Kornelija ir toliau kaltindama save. – Šito baisaus įvykio nebūtų nutikę...
- Ak, baik, brangioji. Viskas bus gerai, pamatysi. – Jis atsisuko ir apšvietė žmoną, visam miškui parodydamas jos įbaugintas mėlynas akis. - Mes būtinai ją rasime gyvą ir sveiką, tikėk manimi. – Priėjęs arčiau, apkabino žmoną. - Su Alisa viskas bus gerai, juk ji protinga mergaitė. Be to, tu tikra šaunuolė. Pamatei, jog kažkas negero nutiko ir iškart visą kaimą sušaukei jos ieškoti tokiu bjauriu oru.
- Vilkai tikrai zuja netoliese, girdėjau juos artėjant prie miško. Na gi, reikia paskubėti, mergaitė tikrai miške. – Tarė senis Nojus ir paspartino žingsnį į priekį. Jo senos kojos net neketino pasiduoti miško pūgai. – Mačiau Kristiną ir Bogdaną išeinant iš miško, prieš einant pas jus. Vargšas vaikas, turbūt slepiasi kažkur netoliese. Alisa! Kur esi?!
- Mergaitės visada čia žaisdavo, o dabar ši vieta tapo plėšrūnų namais... - Tarė sunkiai atsidususi Kornelija ir paspartino žingsnį pasivejant Nojų. – Alisa! Eime namo! Galėsi nakvoti pas mus! Mes tavo tėvams nieko nesakysim!
  „Melas! “ – Iš pykčio suspaudus kumščius, net neatkreipė dėmesį į skausmą.
          Jie nužingsniavo toliau apsnigtu miško keliu, pučiant šaltam vėjui. Blankiai šviesai pasislėpus už medžių, Alisa ėmė dvejoti. Kažkuri jos dalis norėjo bėgti paskui juos ir papasakoti viską, kas nutiko tuose šaltuose namuose, o kita, - likti čia ir laukti, nes greičiausiai visi tie žmonės meluoja ir viskas ką jie gali padaryti, tai tik gražinti ją tėvams. Maža sušalusi mergaitė įsiklausė, bet tamsūs miško šešėliai jau seniai pasiglemžė jų balsus. Alisa pravirko ir apkabino save. Pakėlus galvą, dėmesį prikaustė vėjas atnešdamas Kornelijos balsą iš glūdumos. Jis tyliai šnabždėjo apsnigtų šakų draskomas:
- Alisa, jei kažkur slepiesi ir girdi mane, būk gera, pasirodyk! Aš tik noriu tau padėti... Prisiekiu tau, tu tikrai negrįši pas savo tėvus... Ar girdi, Alisa? Galėsi nakvoti pas mus... Alis...  - O tada nutrūko, palikdamas tik baimę ir vienatvę.
            Kvėpavimas tapo neritmingas. Vėjas pakilo ir šaltu oro gūsiu nutildė mergaitės kukčiojimus. Visu savo vidumi ir smulkia  ką tik užgimusia šilta viltimi, ji norėjo leistis bėgti paskui Korneliją, bet sutingęs nuo šalčio ir skausmo kūnas tam akylai priešinosi. Judėti pasidarė sunku, galvą pasukusi į tą pusę, kur neseniai stovėjo Kornelija, Alisa laukė. Stipriai apkabinus šalčiui, užsimerkė ir ėmė įsivaizduoti, kad taip apkabina mama. Tik mamos glėbys šiltas ir jaukus, nešantis meilę ir ramybę. Laikas ėjo ir tai supratusi, apsisprendė pasivyti Dianos mamą. Galbūt, ji irgi gali šiltai apkabinti, galbūt jos širdyje bus vietos dviem. Alisa pajuto geliantį skausmą, kai pabandė praverti sulipusias ir sukilusias lūpas ir tyliai, vos girdimai tarė:
- Aš... Aš čia, teta Kornelija.
          Ošiantis miškas šaltu ošimu išjuokė Alisos pastangas būti išgirstai.
- Aš čia!  - Sušuko ji garsiau.
            Jai niekas neatsiliepė, tik vėjas kalbėjęs šalčio lūpomis. Sunkiai atsidusus, ji suprato, jog likti čia ir šalti blogiausia iš išeičių. Šalčio pančiai darėsi vis stipresni. Įkvėpus šalto miško oro, Alisa viską apsvarstė ir nusprendė:  net jei Dianos mama melagė ir nuves ją atgal pas tėvus, tie užmušti jos negalės, nes jau visas kaimas žino, kad ji pabėgo per juos. Tėvai juk labiausiai bijo, kai kaimo žmonės apie juos kalba. Jie vėl supyks ir nubaus, bet juk neužmuš... O svarbiausia, jai teikė drąsos ir vilties ta mintis, jog galbūt, Dianos mama sakė tiesą. Nerangiais judesiais, kurie kėlė geliantį iki kaulų skausmą, Alisa atsargiai nulipo ant apatinės medžio šakos ir nušoko į purų sniegą. Atsistoti jėgų nebuvo ir trumpą akimirką gulėjo sniege, leisdama skausmui rankose nurimti. Miške sustaugė vilkai, o jų staugimas pagaugais perėjo per visą Alisos kūną. Ji pakėlė galvą ir smarkus vėjo ir sniego gūsis ėmė talžyti apšalusį veidą ir raudonas akis.
- Teta Kornelija! – Sušuko vėjui Alisa, bet tamsa šaipėsi iš mergaitės noro būti pastebėtai.
            Vėjui likus medžių viršūnėse, šalta ir nejauki tyla stojo miške. Bjauriai mergaitę stebėjusi tamsa, klastingai slėpė bet kokius vilties ir šilumos pėdsakus. Alisa atsistojo ir iš visų jėgų pasileido bėgti prieš sniegą ir vėją. Sniegas gėlė kojų odą, suakmenėję kojų ir rankų pirštai atsisakė judėti. Pūga užpūtė kelią, o miškas ištiesęs rankas į dangų, dar reikalavo sniego, lyg tamsai ir šalčiui būtų negana. Pasimetusi, Alisa jau nebeskyrė kur anksčiau buvo kelias, o kur prasidėdavo miškas. Išgąstis atsispindėjo veide, bet tamsa prarijo ir jį. Pažvelgusi į dangų, ji nuskubėjo link tos vietos kur paskutinį kartą girdėjo Korneliją. Sunkias žingsniais priėjus, ji ėmė abejoti, ar tikrai jie čia buvo, nes šaltas žiemos vėjas negailestingai užpustė Kornelijos pėdsakus ir mergaitė, likusi visiškoje tamsoje, pasimetė.
            Miške sustaugė vilkai. Vaizduotė ėmė piešti, jog jie visai šalia, tyko tamsoje savo auką. Likusi vienut vienutėlė, šaltame ir atgrasiame miške, baimės perkreiptu veidu, Alisa nerangiais žingsniais, atbulomis, pradėjo judėti atgal. Artėjantys vilkai kėlė siaubą, priversdami pamiršti skausmą ir viltis. Ji išsitiesė visu kūnu, tačiau apsisukti grįžti į kaimą, žingsnis po žingsnio buvo neapsakomai sunku. Kojos ir rankos tirpo, o tamsoje Alisa nebesigaudė. Nervingai dairydamasi į šonus, ištiesė į priekį sušalusias, patinusias ir skaudančias rankas. Pirštai atsisakę lankstytis, pavirto patinusiais kabliais. Atsargiais skausmingais žingsneliais, tyliai aimanuojant, ji pradėjo judėti link tos vietos kur jos nuomone buvo kaimas. Garsiai ir pertraukiant šaltos pūgos keliamą triukšmą, pasigirdo vilkai. Baimė skatino judėti greičiau, bet protas ramino, jog čia tik vėjas, tačiau širdyje Alisa juto, kad vilkai įvaldę šaltį, nepaleis savo aukos. Pasistengusi galvoti apie ką nors kitą ir  nekreipti į juos dėmesio, atsargiai judėjo toliau, siekiant savo tikslo, kol galiausiai palietė savo nejautriomis rankomis atsitiktinį medžio kamieną.
          „Jo neturi čia būti... “ – Ji apčiupinėjo kamieną, negalėdama patikėti, kad jis tikras.
        Nuojauta kuždėjo, jog ji greičiausiai pasiklydo miške, bet protas atsisakė tikėti. Nagais ėmė draskyti žievę, kol galiausiai, po oda neatsirado rakščių. Alisa, apsisuko ir nervingai nusijuokė. Skausmas, traumuotos rankos, viltys ir norai pasimetė tamsoje. Ilgas žiemos vakaras, tik prasidėjo, o ji jau labai sušalo. Matyt, šaltam miškui vis negana jos jausmų, kad nori pasiglemžti ją visą. Vilkai sustaugė dar kartą, tik ši kartą kaukimas buvo žymiai geriau girdimas. Jis tapo vėjo balsu, žadančiu niekada nebepalikti miško. Užvaldžiusi panika, sunkus kvėpavimas ir  baimė užvaldė trapų vaikišką kūnelį. Žingsniai tapo tvirti, o protas nerimastingai dairėsi į šonus ieškodamas bet kokios progos pasprukti iš šalčio ir pavojaus priespaudos.
- Teta Kornelija! Dėde Tomai!  - Garsiai, iš visų savo turimų jėgų sušuko ji.
            Alisa vis nervingai apsidairė atgal, šaltai pajutusi, jog ją kažkas stebi, bet nieko taip ir nepastebėjo. Nuojauta vis stiprėjo, bet nurašiusi viską vaizduotei, nerangiai judėjo toliau. Užsimerkusi suprato, jog nėra jokio skirtumo – mato ji ar ne, nes aklina tamsa jau senai užklojo viską savo juoda paklode, o ypač artimą Alisos širdžiai, mišką. Čiupinėdama kiekvieną po ranka pasitaikiusį medį, sielą vis smarkiau talžė baimė ir vienatvės siaubas. Čia nebuvo nieko, kas apkabintų ir apsaugotų, nieko, kas paguostų ir pasakytų, jog vilkų nėra. Netikėtai suklupusi, nervingai pasisuko atgal, tačiau juodoje tamsoje nieko nepamatė. Mintis, jog ji liko viena šaltame ir tamsiame miške, ėmė varyti iš proto. Šaltis, vilkai ir tamsa, kreivais pirštais bandė atimti paskutines viltis. Iš skausmo ir nevilties, Alisa sušuko, tačiau, nei šaltas miškas, nei šaltį nešanti pūga nenorėjo jos girdėti. Akimirkai pasirodė, kad namie jau ir nebuvo taip blogai. Ten jau bent šilta ir yra maisto.
          „Nu ir kas, kad jie muša mane... Aš ištversiu, kaip visada, man tereikia grįžti namo. “  - Baimė vertė viską pamiršti ir atleisti, jei tik pavyktų ištrūkti iš čia.
          Vėjas toliau juokėsi atnešęs dar vieną aiškų vilkų staugimą. Sušalusios kojos ir rankos ėmė priešintis bet kokiam judesiui į priekį. Kiekvienas žingsnis kainavo vis daugiau pastangų. Padrikos mintys pasidavė baimei ir Alisa suprato, kad galutinai pasiklydo. Iš  visų turimų jėgų, mergaitė siekėsi tos vietos, kur jos nuomone buvo kaimas, arba kuo toliau nuo vilkų ir šalto jų staugimo. Keistas jausmas, jog ją kažkas stebi, niekaip neketino paleisti, priešingai jis vis stiprėjo, versdamas išsigandusias akis akylai stebėti tamsą. Kažkas šaltas ir negailestingas, lėtai sekė ją, laukdamas aukos išsekimo. Alisa drastiškai, visu savo kūnu, norėjo šauktis pagalbos, tačiau mintis, jog čia šaltyje yra viena ir niekam nereikalinga, įkalbinėjo pasiduoti ir suklupti po artimiausiu medžiu. Drebantis ir skaudantis vaikiškas kūnelis prašė tamsos pasigailėti, leisti jam atsipūsti ir pasiekti kaimą. Ji giliai įkvėpė šalto oro, kai vilkai sustaugė dar kartą visai netoliese. Baimė už išlikimą vertė kovoti iki galo, iki išsekimo ir Alisa nerangiai pradėjo bėgti per sniegą, nekreipdama dėmesio į jos kelyje pasitaikančius priešiškai nusiteikusius medžius. Geliantis iki skausmo sniegas kabinosi į sušalusį vaiką, tačiau ji sunkiai iškvėpė ir stengdamasi nekreipti į tai jokio dėmesio, judėjo pirmyn.
      Skubant, koja paslydo ir Alisa rankomis į priekį, nukrito tiesiai į sniegą. Iš netikėtumo sušuko ir greitai, paskubomis, griozdiškais judesiais, pabandė atsistoti. Tamsa klastingai žiūrėjo tiesiai į akis, krizendama iš savo pokšto. Susijaudinusi Alisa pažiūrėjo atgal, ar yra kas už jos. Visiškoje tamsoje, ten tolumoje, ją stebėjo dvi raudonos ir žvarbios akys. Akių žvilgsnis, šaltas ir skausmingas, bei nieko gero nežadantis, žvelgė tiesiai į ją. Alisa prisivertė nutraukti akių kontaktą ir lėtai pasukusi galvą, tyliai atsistojo.
        „Man tik pasivaideno ir viskas. Baimė varo iš proto, bandydama amžiams palikti mane miške... “ - Juto, kaip tas raudonas žvilgsnis akylai stebi ją kaip auką.
          Dar kartą iš visos turimos drąsos tarusi, kad jai tik pasivaideno, nieko nelaukdama Alisa pasileido bėgti. Tai buvo kova už jos pačios trapią ir šiltą gyvybę. Negailėdama jokių jėgų ir nekreipdama dėmesio į skausmą, šaltį ir drebulį, ji plačiais ir kreivais žingsniais judėjo pirmyn. Vilkai negailestingai sustaugė pertraukdami šaltą vėją, lyg primindami, kad yra tikri, o maža vaiko širdelė nevalingai sudrebėjo. Ji kartkartėmis, atsargiai dairėsi atgal, lyg norėdama įtikinti savo baimes kad nieko šalia nėra ir, kad kraupus stebintis raudonas žvilgsnis tik pasivaideno. Užnugaryje pamačius tik viską stingdančią tamsą, akies mirktelėjimui, Alisa leido sau atsipūsti. Mergaitė jau patikėjo, kad nuo šalto oro, sniego, skausmo, alkio ir tamsaus miško jai pasivaideno, tačiau kaukiantys vilkai greitai gražino ją į realybę ir supratusi, jog visos baimės, verčiančios ją išgyventi bet kokia kaina, yra tikros.
        Siaučiant vėjui ir ošiant miškui, o sniegui draskant apšalusį veidą, Alisa išgirdo, kaip šalia jos sutraškėjo šaka. Tas garsas sustingdė jos kūną ir mintis. Net pabandžiusi įtikinti, kad jai pasigirdo, suprato, kad vilkai visai šalia, visai čia pat, laukė kada gi ji pasiduos jiems, pasiduos šalčiui. Alisa ryžtingai nusprendė nesidairyti atgal, o tik judėti į priekį ir nesvarbu kiek jėgų ir ištvermės tai kainuos. Tėvai tikrai apsaugotų ją nuo vilkų, jie neleistų jai taip žūti. Ji susikoncentravo į savo kvėpavimą ir norą dar kartą pamatyti ir apkabinti mamą, tėtį, brolius ir Dianą. Dideliais žingsniais drąsiai ir tyliai brido per negailestingus sniego prisilietimus, nesidairydama atgal, nors vilkai sustaugė visai netoli.
          „Aš išgyvensiu, man būtinai pavyks... “ - Kartojo sau, ignoruodama pavojų gale.
        Akys prisimerkė, kai tolumoje ji išvydo silpną ir trapų šviesos žybsnį. Trapi šviesa suteikė jėgų ir vilčių, kai pirmą kartą per visą vakarą Alisa sau švelniai nusišypsojo. Skleidžiama šviesi šiluma ir draskomi nakties šešėliai, vis stipriau traukė mergaitę link savęs, versdami baimes ir siaubą likti miške.
        „Kaimas! Aš matau kaimą! “ – Iš netikėtos sėkmės Alisai ištryško ašaros jos žaliose akių kampučiuose, kurios nebedegino skruostų ir nesukėlė skausmo.
      Su kiekvienu žingsniu, atrodė, kojos stiprėja ir Alisa išbėgo iš miško. Greitai susiorientavusi, jog atsidūrė netoli ežero, pašoko iš džiaugsmo ir pasididžiavimo savimi, kad įveikė tamsą, kad įveikė šaltį. Pūga ketino nurimti ir mergaitė pamatė gimtojo kaimo baltus stogus ir užšalusį ežerą pamiškėje. Džiaugsmas užliejo trapią vaikišką širdelę ir ji nuskubėjo link kaimo, link šiltai miegančių namų, kuriems nebaisus joks šaltis. Pakilios nuotaikos vedama, visą patirtą siaubą paliko miške ir prižadėjo sau, kad niekada ten nebesugrįš, o tada atsisuko atgal. Pamiškėje, lėtai, be šviesų slampinėjo dvi figūros. Širdį staigiai užvaldė nerimas, bet Alisa nekreipusi į jį jokio dėmesio sušuko:
- Teta Kornelija! Dėde Tomai!
          Dvi figūros sustojo, o tada pasisuko link jos. Alisa apsidžiaugė, jog pagaliau vienatvė ir baimė įveiktos, kol akies kampučiu, tamsoje, pastebėjo, kad viena figūra šlubuoja. Sustingusi stovimoje vietoje, juto, kad pavojus niekur nedingo. Šešėlių apgaubti siluetai judėjo greitai ir be šviesos. Supratusi, jog kova už gyvybę dar ne baigta Alisa pasileido bėgti link ežero. Ašaros vėl nudegino skruostus, lyg nurodydamos, kad tėvų ketinimai nėra šilti.
          „ Jie nebėgs per ežerą. “ – Galvojo ji. –„Jie niekada nemėgo jo, ledas trapus, o aš moku plaukti. Jeigu perbėgsiu jį, galbūt, sutiksiu tetą Korneliją ir ji manimi patikės. “
            Kaimas buvo visai šalia ir Alisa ėmėsi šauktis pagalbos. Namai stovėjo tylūs ir nebylūs, o iš jų kaminų kilo tamsoje skęstantys dūmai, languose švietė trapi šviesa, tačiau nei vienas iš jų net neketino padėti Alisai. Mergaitės išsigelbėjimo viltis geso su kiekviena sekunde ir apimta nevilties ir panikos, pradėjo tiesiog rėkti. Tėvai, neišsigandę ledo, kažką malonaus sušuko ir atsargiais žingsniais, artėjo link jos. Alisa visiškai nesitikėjo, kad ją seks, pasileido bėgti slidžiu ledo paviršiumi. Nerangiai skubant link kaimo, mergaitė stengėsi nekreipti dėmesio į skausmą ir vėl kūną badantį užvaldyti šaltį. Ji garsiai kvėpavo pro burną, gerklę perštėjo, tačiau Alisa net neketino sustoti ir juo labiau, -  pažvelgti atgal, artėjančiai mirčiai į akis. Akimirkai apkaltino save kvailumu, kad patikėjo, jog jie jai atleis ir nieko nepadarys. Juk ji puikiai miške girdėjo, kad jie tenori, kad ji dingtų visam laikui. O dabar puiki, proga, juk kaimas kurčias, o šaltis ir tamsa jų draugai. Širdyje suvirpėjus trapiai meilei ir vilčiai, Alisa apsisuko. Tamsoje, tėtis atrodė klaikiai. Jo juodus plaukus talžė vėjas, o veidas, buvo visai čia pat, persikreipęs iš neapykantos. Mama šlubavo gale, bet tamsa neleido pažvelgti jai į akis. Griebdamasi paskutinės vilties išsigelbėti, Alisa bėgo su viltimi nepaslysti, o savo mažomis ir sužalotomis rankomis siekėsi kaimo šviesų. Ji puikiai girdėjo kaip tėvai meta vėjui atsitiktinius prakeiksmus, stengdamiesi kuo tyliau ją pasiekti ir užčiaupti amžiams.
          „Aš jus visus labai myliu, o ypač tave Diana... “  - Savo netikėtumui, pagalvojo ji ir suklupo.
        Nepatvarus ledas po jos kojomis sutraškėjo ir pradėjo lūžti. Alisa sukūkčiojo, supratusi klydusi, kad blogiau už šaltį ir vilkus būti nebegali. Laikydamasis atstumo, tėvas sustojo ir skambiai nusijuokė, o tada žengė kelis žingsnius atgal. Ledas prasiskyrė jai tiesiai po kojomis, parodęs juodus ir negailestingus vandenis. Šaltas vanduo staigiai nudegino kojų odą, priversdamas surėkti. Alisa, iš visų savo vaikiškų jėgų, stengėsi  judėti į priekį ir kovoti už savo gyvybę. Paslydusi ant ledo luito, pajuto kaip šaltas ir negailestingai skausmingas vanduo tempia ją gilyn. Pilvą apkabino šalti vandenys, pažadėję niekada jos nebepaleisti. Nenorėdama patikėti, jog iki pusės jau yra bjauriame juodo ežero vandenyje, baimės kupinos akimis ir drebančiu balsu sušuko:
- Mama! Tėti! Padėkit man! Aš labai, labai atsiprašau už viską... Aš daugiau taip nedarysiu! Pažadu! – Akys kabinosi už ledo luitų, bet rankos judėti atsisakė.
        Tėvas atsargiu žingsniu priėjo arčiau, vėjas atnešė jautriai Alisos nosiai bjaurų alkoholio kvapą. Jis tylėjo, o po to nusišypsojo, kai skęstanti mergaitė pabandė griebtis atsitiktinio ledo luito. Alisa pabandė užsiropšti ant jo, tačiau peršlapę rūbai ir batai negailestingai tempė ją gilyn į juodą ežero dugną.
- Girdi, Kristina. Buvai teisi, oras ir tamsa mano naudai. – Jo balsas buvo žvarbesnis už juodus ežero vandenis.
        Nenoromis apsipratusi su mintimi, jog skęsta, Alisa bandė nusimesti nuo savęs savo šlapius drabužius, bet ji niekaip negalėjo atsisegti striukės savo sužalotais ir suakmenėjusiais pirštais. Niekaip negalėjusi patikėti, kad nepavyks išsikrapštyti, ji iš paskutinių jėgų griebėsi ledo luito. Ledinis vanduo šaldė kūną, o sąmonė temo. Galvoje skriejo padriki vaizdiniai, kaip ji čia maudėsi su Diana, kaip mama iškepė pyragą, kaip tėtis sutaisė sūpynes kiemo gale. Besišypsantį tėvo veidą pamačius iš arti, mintis užvaldė pasibaisėjimas, jog artėja galas. Alisa prisivertė pasižiūrėti tiesiai į šaltakraujiškas rudas tėvo akis. Jose amžiams užšalo meilė ir šiluma. Neištvėrusi šalto žiemos siaubo ir panaudojusi paskutines savo šiltas jėgas ir viltis, Alisa paskutinį kartą, tėvams į veidą, sušuko:
- Aš myliu jus! Aš pažadu būti gera! Aš, aš prisiekiu...
          Akyse temo, kai pastebėjo, tamsoje skęstančias figūras. Pasigailėjęs vėjas, prieš panirus po lediniu vandeniu, atnešė šiltą ir švelnų mamos balsą:
- Pagaliau atsikračiau jos, ji niekada man nepatiko.





















                  2 Dalis
            Kornelija


- Tau nebūtina to daryti, Kornelija... – Tarė Tomas ir pasikasė pakaušį.
- Tu mane gal kokia kvaiša laikai, Tomai? – Pasiutęs Kornelijos balsas privertė krūptelėti.  – Tu galvoji, aš nesuprantu į ką veliuosi? Praėjo trys sušiktos dienos. Visos trys dienos, kaip mergaitė dingo, Tomai! Ir toks jausmas, jog man ir Dianai tai rūpi labiausiai!
- Ššš.. – Bandė jis nuraminti savo žmoną. - Aš suprantu, jog tau tai svarbu.
- Trys dienos! Ir jokių žinių! Alisa dingo kaip į vandenį. - Kornelija atsiduso ir apsižvalgė. Oras buvo nuostabus. Švietė saulė, o balti sniego patalai džiaugėsi šalta ir spiginančia šviesa. - Nereikia manęs raminti Tomai, aš puikiai suprantu, jog mergaitė greičiausiai negyva, tik kaip man tai pasakyti Dianai...
- Viskas bus gerai, pamatysi. – Pažadėjo jis ir nusišypsojęs  apkabino.
          Kornelija sunkiai atsiduso. Stovint užšalusio ežero pakrantėje ir stebint, kaip žmonės buriuojasi į grupes su šunimis ieškoti dingusios, ji pravirko ir greitu rankos mostu nusivalė ašaras. Tris šaltas naktis negalėjusi užmigti, atrodė ligotai. Širdis, atrodė tuoj plyš nuo kaltės ir skausmo. Taip ir nesugebėjusi sau atleisti, už tai, kad leido mergaitei grįžti namo, Kornelija darėsi vis uždaresnė ir panaši į šmėklą.
- O dar tie vilkai...  Dėdė Nojus vėl juos matė prie ežero vakar vakare. Kokio galo čia šniukštinėja, kai... – Kornelija nebaigė sakinio, žvilgsniui kritus ant ežero paviršiaus, kuriame linksmai šoko saulės spinduliai.
          Dėmesį prikaustė ežero centras, kuriame kreivai ir neįprastai buvo užšalęs ledas. To akivaizdžiai nebuvo prieš geras porą dienų, kai tą lemtingą vakarą ji čia buvo su Nojumi beieškant dingusios Alisos.
- Aš eisiu. – Tarė Tomas, priversdamas ją krūptelėti ir atsiriboti nuo savo minčių. – Lik su Diana, jai dabar kaip niekad, esi reikalinga tu.
- Gerai. – Atsakė neatitraukdama akių nuo kreivojo ledo.
- Šiandien mes ieškosime jos šiaurinėje miško dalyje, – tęsė jis. Jos tėvai, beje, liks kaime, jie vis tikisi, kad ji pati pareis namo. – Balse buvo girdima nuostaba, neprivertusi Kornelijos atitraukti akių.
- Gerai. – Be jokių jausmų, tarė Kornelija, o tada pažvelgė į vyrą. Apšalusi Tomo nosis prašėsi namo, kur šilta ir jauku.  – Nežinau, Tomai, gal čia tik aš tokia nenormali, bet jei dingtų mano vaikas, aš jau būčiau išrausčius visą mišką, ir kiekvieną krūmą. Bet čia, tik mano nuomonė.
- Žinau, - jis irgi ėmė akimis tyrinėti ežerą. – Keisti jie...
- Keisti? Kaip galima šiltai tupėti namie, kai tavo vaikas dingo? Ir jau nelemta trečia diena, kuri tik patvirtina, kad mergaitė žuvo... – Nesusilaikiusi Kornelija ėmė raudoti.
- Viskas bus gerai, pamatysi, mes ištversim... – Apkabinęs žmoną, paslėpė jos veidą krūtinėje, nuo įkyrios spiegiančios saulės ir smalsių praeivių akių.
        Pakėlusi galvą, Kornelija pakštelėjo vyrui į skruostą. Atsidusus, pastebėjo, kad Diana slepiasi už tolimesnės namo tvoros. Apsimetusi, jog jos nemato, ji pagalvojo:
          „ Negaliu apsaugoti tavęs nuo viso to siaubo, su kuriuo mums teks susidurti, vaikeli. Atleisk... “
        Tomas, paleidęs ją žvilgtelėjo ežeran, kai Kornelijos akys pakrypo ta pačia linkme ir ji tvirtai tarė:
- Juk tu galvoji apie tą patį ką ir aš, ar ne?
        Tomo veidas surimtėjo, patvirtinęs Kornelijos įtarimus. Taip, tas kreivas ledas, jo tikrai čia nebuvo, kai dingo Alisa. Ji nusisuko ir ėmė stebėti užšalusį ežerą. Tas paslaptingai kvietė ir viliojo ją, lyg žadėdamas atskleisti niekam nežinomą paslaptį. Susigundžiusi Kornelija, nusisuko nuo vyro ir ryžtingais žingsniais pasileido eiti ežero pakrante. Tomas ją šūktelėjo, bet ta neatsakė ir jis greitai ją pasivijo. Nepatvarus ledas bandė atgrasyti, tačiau Kornelijos akyse užsidegė ryžtas.
- Juk tu nenurimsi, kol neišsiaiškinsi, kas ten? – Paklausė Tomas, stebėdamas kaip saulės spinduliai žaidžia jos auksinėse garbanose. – Tik nelipk ant ledo gerai? Leisk man...
- Aš greitai. – neleidus jam baigti sakinio, ji plačiai nusišypsojo ir atsistojo ant ledo. – Tik žvilgtelsiu ir atgal, gerai?
- Kornelija! Ką čia sugalvojai? -  Akys surimtėjo, bet Kornelija jau tvirtai stovėjo ant ledo. – Lipk nuo to ledo!
- Tik žvilgteliu ir atgal, pažadu. – Atsakė šiltai nusišypsojusi ir nusisukusi atsargiais žingsniais pasileido eiti ledu.
        Su kiekvienu žingsniu eiti į priekį buvo vis sunkiau. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis tolstant nuo kranto. Apsisukus, pastebėjo sunerimusį Tomo žvilgsnį, jam pamojavus, Kornelija žengė toliau. Kreivi įšalę ledo luitai vis labiau traukė. Kornelija prilėtino žingsnį, įdėmiai stebėjusi ir mąsčiusi, kaip ant tokio lygaus ežero paviršiaus atsirado tie kreivi lediniai blokai. Priėjus arčiau, išgirdo, kaip Tomas nerimastingai kviečia atgal. Apsidairiusi, pamatė, kad kaimo žmonės smalsiai ją stebi, tarp jų ji mikliai atpažino Dianą .
        „Na gi, kalbėkit, kaip aš kraustausi iš proto dėl tos mergaitės... “ – Niekinančiai nužvelgus gyventojus priėjo arčiau.
          Ledas linksmai atspindėjęs saulę akino. Korneliją apėmė staigi, nemaloni, prasta nuojauta. Širdis norėjo iššokti iš krūtinės, o nerimastingas kvėpavimas tik dar labiau skatino apsisukti, bėgti link kranto ir niekada čia nebesugrįžti. Įtampos kupina Kornelija leido smalsumui nugalėti. Atidžiai apžiūrėjus ledo luitus, ji pažvelgė gilyn į sušalusį vandenį. Tamsus vanduo, godžiai glemžiantis saulės šviesą, net neketino atskleisti jai savo paslapčių. Kornelija giliai iškvėpė ir akimirkai nurimo, kai akies kampučiu pamatė šį tą keisto. Vanduo tyliai miegojęs žiemos patale, nenorėjo jos paleisti. Balto ledo paviršiaus siekė maži vaikiški pirštai. Įšalę lede, jie siekėsi šiltų saulės spindulių, kurie neketino prisiliesti. Kornelija surėkė, kiek tik turėjo jėgų, suklupo ir ėmė rauti sau nuo galvos auksinius plaukus. Jos šaltas ir kupinas siaubo riksmas aidu nuskambėjo per visą gyvenvietę ir mišką. Ji užsimerkė ir kupina nevilties, užsidengė delnais akis. Iš sielos gelmių išsiveržė kupina šalto skausmo ir kaltės aimana. Moteris pajuto, jog pradeda drebėti ir nebekontroliuoti savęs, tačiau vaikiškas Dianos balselis greitai gražino ją į realybę:
- Mama!!! – Kornelija apsisuko, bet jos siaubo perkreiptas veidas kalbėjo už save.
- Kornelija!!! – Tomas skubėjęs ledu, net nekreipė dėmesio į ledą po savo kojomis. -  Kornelija!!! Ateik pas mane! Kas nutiko?!
        Pakraupusios Kornelijos akys, pačios kalbėjo už save. Tarius kažką neaiškaus, ji prisėdo ir sustingo.
- Kornelija, eikime iš čia, negalima čia likti.  – Pribėgęs Tomas prisėdo ir pabadė pakelti žmoną. – Po galais, Kornelija, kas nutiko? Tu mane velniškai išgąsdinai ir aš..
- Ten... – Kimiu balsu pertraukė ji. – Ten.. Ten balti pirštai... – Tomas pažvelgė gilyn, o tada pabalo.
- Kokie dar pirštai... – nebaigus sakinio, Tomo veidas persikreipė, pastebėjus akiduobes po ledu. Jusdamas, kad geriau daugiau nežiūrėti sau po kojomis, jo žvilgsnis prasmego siaubo ištiktose žmonos akyse.
        Pakrantėje kilo šurmulys. Kaimiečiai nerimastingai kalbėjosi ir smalsiai stebėjo kas vyksta ant ledo. Greitai užvaldęs savo mintis ir grįžęs į realybę, Tomas apkabino ją, paėmė už rankos ir pabandė nuraminti. Kornelija pamačius priekyje Dianą, nesusilaikė ir pravirko. Išbalęs Tomas, be jokių emocijų veide, nesidairant į šonus, tempėsi žmoną atgal į krantą. Iš jo tylos, Kornelija suprato, kad pirštai vandenyje tikri ir garsiai užraudojo. Į priekį pribėgusi Diana kažką sušuko, bet tėvai buvo per daug prislėgti, kad kažką atsakyti.
        Pasiekus krantą, Kornelija sunkiai nukrito į sniegą. Pribėgę gyventojai, puolė klausinėti kas nutiko, bet Tomas tik smarkiai ją apkabino, saugodamas, nuo smalsuolių, o tada papasakojo ką jie pamatė lede. Skęstanti ašarose Kornelija jau ketino atsiriboti nuo jų, kai pakėlus galvą pamatė, kad visi žvelgia ne į ją. Tarp žmonių stovėjusi Kristina, abejingai ir niekingai nužvelgė Korneliją, o tada dirbtinai pravirko.
- Tai netiesa! Ten negali būti mergaitė! – Ji pridengė delnu burna, o po visą veidą paslėpė delnuose, kad nerodyti savo sausų akių. – O ne, tai neįmanoma, kokia tragedija...
        Šalia stovėję žmonės puolė ją guosti, viena kaimo senolė Kristiną apkabino. Su kiekvienu papildomu žvilgsniu moters raudojimai darėsi vis garsesni ir pilnesni aimanų. Kornelijos širdis kupina skausmo, net neketino jos užjausti. Ašarų Kristinos akyse nebuvo, tik garsai, kurie labiau erzino, nei norėjo išreikšti skausmą. Akimirkai pasirodė, jog ta moteris jai kelia pasišlykštėjimą. Atsistojusi Kornelija greitai akimis rado Dianą ir tik lūpomis tarė:
- Atleisk ir maldauju, eikime namo.

Pabaiga.

Amelia Ūkas.
2022-05-16 17:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-16 17:18
cinikas ir nihilistas
Šeimos žurnalui gal. Arba ne.
Nežinau. Kam visa tai, kokiu tikslu
ir kodėl.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą