paukštininkas

ąžuolo drevėje tūnojo baubas
bičių gyliais dabinos kaklą
melisos žiedlapių kamėją segėjo
skaitydavo Homerą akląjį

- ropškis lauk, po perkūnais!
žiemai atidundėjus

baubas į gryčią palinkdavęs
kerpyčiaus vyžų sunešiotų
pėdsakais klumpakojais

skynėm vyšnias kadaise
į dubenį kaulelius rinkom
spaudėm sultis karčiąsias
juokeis, kad baubo nebijąs
kad vilktakio pievoj netikęs
nuo šešėlio slapstaisi

- dangaus skliautai spindulingi
paukščių klegesio vėtryti
suodžiais aslą kreikiu

žegnojuos.