Sibiro tremties prisiminimai.

Sibiro tremties prisiminimai- 1
                                                      „Raudantys traukiniai“
       
Nuo 1941 metų Birželio 13 dienos,  be  4 metų karo  pertraukos, iki 1953 metų, riedįjo raudantys tremtinių traukiniai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos Baltarusijos, Ukrainos. Prisiminkim  šiuos šiurpius metus, ir prisiminimais priminkim apie tai, savo vaikams, anūkams, - ateities kartoms.
              Rūtuliškių kaimas, Šiaulių rajone, nebuvo išskirtinis; 7  vienkiemiai nutolę vienas nuo kito per 300-400 metrų, - pusiau žiedu, kaip jaunaties mėnulis, apglėbė  mišką. Ūkininkai ramiai ūkininkavo.  Buvo geri kaimynai, reikalui esant padėįo  vienas kitam, -talkininkavo, apdainuodavo šventes, vestuves, krikštynas, po netekčių, atgiedodavo, apraudodavo iš „kantičkų“  Žemaitiškus Kalvarijos kalnus, -nuramindavo savo ir kaimynų Širdeles ir Sielas.  Buvo gera ir gražu gyventi.  .
    1945 metais,  atėjus antrajai Sovietų okupacijai viskas pasikeitė, ir į šį  nuošalų kaimą, atėjo ilgi nerimo metai. Naktimis,  sodybose nerimo šunys, miškuose  pasigirsdavo  šūviai.  Vieną naktį, pirmoje nuo krašto, mažoje, iš molio ir šiaudų nuglostytoje trobelėje gyveno vieniša moteris, -Bičkienė.  Ji, dar prieš karą, palaidojusi savo vyrą,  grįžo iš Amerikos į Lietuvą ir apsigyveno nuošalioje trobelėje.  Susitaikiusi  su likimu, gyveno viena, be vaikų, be  artimųjų, su  savo skausmu ir viltimi sulaukti  senatvės tarp gerų, patikimų kaimynų.  Kartais aplankydavo kaimynus, bet, mažai ką pasakojo apie save. Buvo uždaro būdo. Naktimis dažnai lojo apylinkėje šunys. Kas čia supaistys dėl ko tie šunys  loja? Naktimis lojantys šunys pranešdavo, kad  kažkas kažkur  vaikšto. Gyventojai patikrindavo duris, -ar nepamiršo stipriau užsklęsti, ir stebėdavo, ar kas ne įsibrauna į daržinę ar tvartą. Pasitaikydavo, kad ryte  apžiūrėjus  pasigesdavo paršelio ar avies, -kažkas apsilankė  ir....
Vieną naktį, vienišos moters, nutolusiame vienkėmyje girdėjosi kaip  springdamas  lojo prie grandinės pririštas kiemsargis šuo. Po akimirkos pasigirdo gailus inkštimas ir dejavimas, po pauzės viskas nutilo. Šuo  buvo  netikėtai nutildytas. Kaip buvo atidarytos namelio durys niekas negirdėjo. Kas dėjosi namelyje taip pat niekas negirdėjo ir nematė. Nakties tamsoje,  paslaptingai dingusių  šešėlių niekas nematė. Kas atsitiko tą naktį šioje trobelėje liko paslaptis.  Ryte išaušus, artimiausias kaimynas Vincas Tamašauskas nutarė aplankyti senolę. Lojantis Sargis jo nepasitiko... O, siaube... išvydęs, rusišku karišku šautuvo trikampiu durklu nudurta. - nukraujavusį kiemsargį šunį, nerimastingai apsidairęs, pajatė kraupią tylą. Nedrąsiai  pabeldė į duris. Duris niekas neatidarė.  Patraukus už skląsčio, durys  girgžtelėjo ir  atsidarė, pravėrus  duris  pamatė vaizdą, kuris Vincentą  pribloškė. Virtuvė ir vienintelis kambarys buvo sujaukti,  spintelių stalčiai išmėtyti, rūbai iš spintos išdraikyti, suplėšyti, lovos patalynė išversta, suplėšyta, -vien  draiskalai, -ant grindų  ir ore draikėsi pagalvių pūkai,  šiaudinio čiužinio šiaudai išsklaidyti.  Geriau apžiūrėjęs, prieblandoje, pro nedideli  vienintelį langelį saulės spindulys apšvietė iš po lovos kyšančias  moters kojas ir šiaudais pridengta kraujo klane gulinti kūną. Patyręs siaubą Vincentas skubomis, labai sujaudintas parbėgo į namus ir ilgai negalėjo atsitokėti.  Kas įvyko šią siaubingą naktį, nuošalioje sodyboje, mūsų  kaime, jis niekaip negalėjo suvokti. Pasitaręs su artimais kaimynais, pranešė Smilgių apylinkės pirmininkui ir įgaliotiniui. Šie  pranešė į Kuršėnus aukštesnėms sovietų valdžios pareigūnams. Atvykę  pareigūnai su NKVD įgaliojimais apžiūrėjo įvykio vietą. Kūną išsivežė... Sovietiniai ekspertai apžiūrėjo kūną ir „tiksliai“ nustatė, kad tai banditų darbas. Kūną kaimui negražino.
      Kaimo gyventojams teko pripažinti įvykusi faktą ir susitaikyti su likimu. Pagal tradiciją, iš kantiškų  atgiedojo Žemaitiškus  Kalvarijų .... Apie įvykį žmonės mažai  kalbėjo, užsidarę savyje kūrė savas siaubingos tragedijos versijas, -gyventi tapo labai nemalonu ir  neramu. Pokaryje kaimuose į sodybas dažnai naktimis užklysdavo neprašyti svečiai,  vieniems užtekdavo pvakarieniauti-duonos, lašinių užtekdavo, padėkuodavo, įkvėpdavo vilties ir tikėjimo, - kiti,  lydimi  NKVD karininko ir kareivių, atrėmę į krūtinę šautuvo ar automato  vamzdį  reikalavo  ne tik duonos ar lašinių, nesikuklindavo: - Duok  prie užkandos „arielkos“, - slaviškai keikdamiesi tardydavo; - Kur „banditus“ slepiat? - Kurrr?.... Kai tik pasirodys praneškit, kitaip nušausim, arba būsit aprūpinti  kelialapių į tundrą, ten kur baltosios meškos žiemoja... Panašūs įvykiai Smilgių-Gilaičių-Kužių apylinkėse dažiai  pasikartodavo. Tai  miške, grybautojai pakabintą ant  medžio šakos randa, tai po  audringos nakties kaimynai aptinka visą šeimą  namuose išguldyta.  Ir, nėra nei kur, nei  kam pasiguosti.  Kaimiečiai, sukande dantis, pirtelėse beržinėmis vantomis  vanodamiesi politikuodavo. Patylomis kalbėdavosi, ir laukdavo, ar išauš dar vienas rytas savose namuose...  Ko jie laukia? O laukdavo visko, kada gi jie pasirodys ir ką daryti? Bėgti iš namų ar pasilikti? Labai laukė kada gi amerikiečiai  vykdys duotą pažadą. Kada gi pagaliau...  Ir taip ištisus- ilgus  pokario  metų laukė, -iki paskutinio „patrono“.  Gyvenimas tęsėsi, - per tuos  nerimastingus „taikius“pokario metus, Lietuva  neteko nuo  350 iki 400 tūkstančių  gyventojų.  Vieni spėjo pasitraukti į Vakarus, kiti  žuvo, Lietuvos giriose, kaudamiesi su žiauriais priešais, kiti riedėjo raudančiais traukiniais į  tolimą kelionę, į nepažįstamą  Sibiro kraštą         
        Mano, Antano J. šeima  1949 metais kovo 25 d. ryta buvo pakelta iš patalų ir prasidėjo mano šeimos ilga kelionė per lygumas ir kalnus, per nepažįstamą ir atšiaurų užuralės, beribes Sibiro krašto erdves. Iškeliavo  kurti XX amžiaus  Lietuvos istorija, -kurti  okupuotos, pavergtos ir iškankintos Tėvynės  Lietuvos, - drąsios Tautos  istoriją.