Rašyk
Eilės (76935)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10727)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Trumpa priešistorė ir šis tas apie pagrindinį veikėją

Vincas Malkovičius – krašto apsaugos sausumos pajėgų pulkininko sūnus. Vincas buvo aukštas tamsiaplaukis vyriškis, gerai sudėtas: iš stuomens ir iš liemens. Atrodė, lyg jo profesija jau būtų buvusi užkoduota šeimos genuose. Kaip ir tėvas, jis tarnavo krašto apsaugos sausumos pajėgose, bet, šiuo metu, užėmė gerokai žemesnes pareigas. Dabar, tėvo verčiamas, bandė patekti į specialiųjų operacijų padalinį, į kurį patenka tik elitiniai, rinktiniai kariai. Nepaisant to, pats Vincas šito nenorėjo ir labiau troško prisijungti prie karo policijos būrio, kur, jo manymu, darbas yra lengvesnis, įdomesnis ir geriau apmokamas. Deja, bet dėl karšto ir neretai agresyvaus temperamento, jo prašymas įstoti į karo policijos gretas buvo atmestas. Šio sprendimo nepavyko užginčyti net jo įtakingam tėvui. Po šios nesėkmės Vincas sutiko atlikti privalomus karinius mokymus, kurie reikalingi stojant į ginkluotąsias spec. pajėgas.


Juodasis vanagas (1 dalis)

Rykle kylantys pusryčiai

    Į štabą kadetai buvo pristatyti jau temstant. Į pagrindinę Juodojo vanago specialiosios paskirties būrio rengimo bazę išviso atvyko 40 karių iš penkių aplinkinių divizijų. Visi kadetai rinktiniai, motyvuoti, pasiryžę tapti specialiųjų operacijų pajėgų pėstininkais ir pėstininkėmis. Tarp kadetų buvo net 16 merginų, greičiausiai atvykusių čia iš smalsumo ar entuziazmo, bet visos žavios, atletiškos ir pasiruošusios nurungti vyrus. Visiems išties malonu buvo jas matyti pašonėje. Verta paminėti, kad tai yra vos trečias kartas šiame štabe, kada į spec. pajėgas gali patekti ir merginos.
    Lyčių lygybė specialiosiose pajėgose privalo būti paremta teisingais kriterijais, padedančiais nustatyti kario tinkamumą tarnybai. Du svarbiausi dalykai mūšio lauke yra besąlygiškas pasitikėjimas savo komanda bei pasiryžimas patikėti savo gyvybę į kito asmens rankas. Ir jeigu tas asmuo sugeba dvidešimt mylių bekele nešti keturiasdešimties svarų kuprinę ir naktį miške tik iš pagalbinių priemonių susikurti laužą, nėra jokio skirtumo, tai vyras ar moteris. Tiek kare, tiek ir specialiosiose pajėgose visi yra lygūs ir vertinami pagal vienodus vertinimo kriterijus.
    Kariai, atrinkti į kursus, turės įveikti keletą mokomųjų etapų. Pirmojo, dar vadinamo „mažuoju ratu“, metu vyks pradinis rengimas. Aštuonias savaites trunkančiuose kursuose, karių laukia įvairios fizinės, taktinės bei psichologinės užduotys. Norint atrinkti šiai tarnybai tinkamus žmones taikomi įvairūs metodai. Be fizinių savybių, testuojamas kario sumanumas, įžvalgumas, gebėjimas tinkamai atlikti jam pavestus darbus. Nors dauguma gretimose kuopose tarnaujančių karių pažįsta vieni kitus, čia jie turės parodyti, kad gali veikti kaip vienas kumštis ir suprasti vieni kitus iš pusės žodžio. Mažasis ratas dažnai dar vadinamas atsijojimo ratu, nes šio etapo paprastai neatlaiko daugiau nei pusė kursantų.
    Tik atvykus, visiems buvo leista keletą minučių pramankštinti kojas prieš vadovui pradedant skaityti pagrindinį pranešimą.
    Poligono kiemo viduryje stūksojo didelė rikiuotės aikštė, už jos – keletas karinių pastatų su specialiais įrenginiais, kiek atokiau – vadų štabo namelis bei garsusis varpelis. Varpelio skambtelėjimas bylodavo apie savanorišką kario pasitraukimą iš mokymų. Šia „privilegija“ galėjo pasinaudoti visi be išimties – bet kurią dieną, bet kuriuo paros metu.
    Neilgai trukus iš vadų namelio išėjo majoras Normanas. Tuo metu visiems buvo liepta išsirikiuoti aikštėje. Normanas buvo žymus ginkluotųjų pajėgų karininkas, dalyvavęs daugybėje užsienio karinių kampanijų – nuo pat Korėjos iki Irako. Jis bus ateinančių mokymų vadovas. Nors jau gerokai žilstelėjęs, bet pusamžis vyras išlaikęs tvirtą agresyvų sudėjimą ir vien iš jo eisenos supranti, kad su šiuo asmeniu geriau nekonfliktuoti.
    Pasikišęs dokumentų aplankalą po pažastimi, užtikrintai žingsniuodamas majoras priėjo ir atsistojo prieš tvarkingai lyg ant šachmatų lentos išrikiuotą karių pulką. Ten pat jo jau laukė du vyresnieji karininkai – padėsią vykdyti laukiančius kursus.
    Tenka pripažinti, iš veido Normanas neatrodė labai gerai. Sklido gandai, kad kaip tik šiuo metu jis su žmona įpusėjo skyrybų procesą. Ir tai išties nebuvo gražu. Panašu, žmona bus pasiėmusi praktiškai viską: neskaitant vaikų globos, jai atiteks Normano žemė, namas, pinigai ir net gi šuo, kurio ji šiaip neapkentė, bet buvo pasiryžusi priglausti vargšelį dėl vaikų. 
Sekundėlę dirstelėjęs į dokumentus, Normanas pasitempė ir pasisveikino su būriu:
  – Sveiki, kariai.
  – Sveiks, tamsta! – garsiai bei užtikrintai atsakė būrys.
  – Noriu jus visus pasveikinti atvykus į specialiųjų pajėgų mokomuosius kursus. Pasinaudokite šia proga, nes čia ir dabar yra ta galimybė, kai jūs, jau būdami profesinės karo tarnybos kariai, turite šansą priklausyti stipriausiam elitiniam būriui.
  – Aš esu majoras Normanas, – galiausiai prisistatė kalbėtojas, – viso kurso metu būsiu jūsų vadovaujantis instruktorius. Kartu su manimi – leitenantai Gerneris bei Kolinsas, – abu pristatytieji pareigūnai linktelėjo, išlaikydami šaltus žvilgsnius.
  – Toliau, noriu, kad suprastumėte, – susinėręs rankas už nugaros ir aukštai iškėlęs smakrą, dėstė Normanas, – mes nesame paprasti pėstininkai ar sumauti pareigūnai iš SS1*. Mes apmokyti pilnaverčiai ir pilnateisiai specialiųjų pajėgų kariai, atstovaujantys šiai bendruomenei daugybę metų. Todėl neprašysime jūsų vykdyti užduočių, su kuriomis mes patys nebūtume susidoroję. Visa jau esame pergyvenę ir galiu jus patikinti, kad tai tikrai nebus lengva. Kiekviena diena taps vis sunkesniu fiziniu bei psichologiniu išbandymu.
Normanas stabtelėjo, po to vėl atsisuko ir paklausė kursantų:
  – Ar aš teisingai suprantu, kad jūs visi čia atvykote savanoriškai ir norite dalyvauti kursuose?
  – Taip, tamsta! – vienbalsiai atsakė kariai.
    Majoras lėtai nužvelgė susirinkusiųjų veidus, lyg numatydamas, kurie iš karių neatlaikys spaudimo.
  – Jeigu bet kuriuo metu vykdydami užduotis pajusite, kad daugiau nebegalite, galbūt suprasite, kad nesate pilnai pasiruošę fiziškai ar psichologiškai. Galiu garantuoti, kad tokių bus ne vienas ir ne du. Tiesiog nusiimkite savo kario raištį ir atiduokite jį vienam iš vadų. Taip pat bet kuriuo metu galite paskambinti varpeliu, esančiu prie vadų namelio, kas reikš jūsų savanorišką pasitraukimą iš mokymų. Ir tame nebus jokios gėdos ar silpnumo. Išeisite garbingai.
    Toliau sekė standartinis pristatymas ir trumpas, įžanginis supažindinimas su kursais. Užsidėjęs skaitymo akinius, Normanas greitai perbėgo pagrindinius pratybų punktus, pabrėždamas specialiosios paskirties būrio svarbą modernios armijos struktūroje bei garbę jam priklausyti.
Baigęs kalbą Normanas vėl pažvelgė į susirinkusiuosius:
  – Ar viskas aišku?
  – Taip, tamsta!
  – Klausimų yra?
  – Ne, tamsta!
  – Gerai. Dabar laisvai ir paskui mane.
    Netrukus kariai buvo atvesdinti į gyvenamąsias patalpas. Kaip ir pagrindiniame karių rengimo poligone, merginoms čia skirtas atskiras kambarys, o vaikinams paruošta didesnioji salė. Tenka pripažinti, ji nebepriminė penkių žvaigždučių viešbučio. Nepaisant to, kad du langai buvo pradaryti, viduje atsidavė pelėsiu ir prakaituotomis kojomis. Interjeras labiau priminė internatą, o ne rimtą karinę bazę, bet čia tikriausiai ir yra vienas iš triukų. Per visą salę trimis eilėmis stovėjo išrikiuotos metalinės dviaukštės lovos, kurių priekyje stūksojo aukštos spintelės daiktams. Kampe voliojosi kelios taburetės ir apvalus stalas. Jokių kitų baldų ar daiktų nebuvo matyti. Visos lovos – be čiužinių, vietoj to, jas dengė plonas nelakuotos faneros sluoksnis. Deja, bet su šituo teks taikstytis ateinančias aštuonias savaites. Nors kariūnai apskritai laiko save kietuoliais, bet kai kurie jų – ganėtinai lepūs, o dabar net ir kariuomenės išsišokėliai suprato, kad atostogos baigėsi ir teks grįžti prie rimto darbo.
  – Sveiki atvykę į gyvenamąsias patalpas, – džiugiai pareiškė leitenantas Kolinsas, iš Normano perėmęs pristatymo estafetę.
Vyrai pradėjo traukti nuo pečių kuprines bei iš eilės rinktis lovas. Paskui Kolinsas dar trumpai visus painstruktavo:
  – Savo kuprines laikykite šalia lovų. Nevaikščiokit vienais apatiniais vadų akivaizdoje. Palaikykite viduje tvarką, vyručiai, noriu, kad patalpą šluotumėt reguliariai...
    Kariams buvo duotas pusvalandis įsikurti, pasiruošti ir vėl išsirikiuoti lauke. Paskui iki pat sutemų sekė standartiniai teisiniai brukalai: ginklo saugos instruktažas, karių elgsenos tarnybos metu raportai, prievolės, leidimai ir visa kita.
    Vienas iš rimtesnių fizinių išbandymų buvo suorganizuotas kitą rytą, iškart po pusryčių. Laukė aštuonių mylių bėgimas įkalne. Distancijai įveikti skirtas laikas – 70 minučių. Prieš užduotį visiems į kuprines liepta susidėti taktinę ekipuotę, kurios svoris siekė apie 20 svarų. 
    Pirmasis bėgo Normanas, rodydamas kelią bei diktuodamas tempą, paskutinysis – Kolinsas, kuris prižiūrėjo atsiliekančiuosius. Bėgimas prasidėjo ryžtingai. Būrelis tvirto sudėjimo vyrų išlaikė aukštą tempą ir nė per žingsnį neatsiliko nuo Normano, bet neprabėgus nei pusvalandžiui bėgikų kolona pradėjo sparčiai plėstis, ryškėjo tarpai tarp ištvermingųjų bei atsiliekančių.
    Po sutarto laiko prie finišo linijos su laikmačiu rankoje laukė leitenantas Gerneris, kai čia pasirodė Normanas, o jam iš paskos – vos saujelė karių. Pirmasis distanciją įveikė smulkusis paramedikas Ronas Siskas, iškarto už jo – Vincas Malkovičius. Neilgai trukus pasirodė ir Robertas Kraučas. Visi trys šimtas penktojo korpuso kariai distanciją įveikė greičiau nei per 65 minutes.
    Tuo tarpu leitenantas Gerneris negalėjo atsistebėti Sisko ištverme:
  – Viščiuk, pradedi mane stebinti.
    Siskas šyptelėjo:
  – Būčiau atbėgęs ir greičiau, bet iš mandagumo nenorėjau pralenkti majoro. 
    Mažumėlę atsipūtę, susėdę ant žolės Vincas, Kraučas ir Siskas laukė likusių bėgikų.
    Vienas iš paskutiniųjų finišą pasiekusių karių atrodė labai išbalęs, jis vos gaudė orą. Pasilenkęs ir rankomis atsirėmęs į kelius jis pradėjo vemti.
  – Nesu matęs tokio išbalusio žmogaus, kuris dar nebūtų pakastas po velėna, – garsiai samprotavo Kraučas.
    Vincas šios situacijos nesureikšmino:
  – Mes juk mokymuose, taip jau nutinka. Jeigu alpsti ar apsivemi, tai nėra katastrofa. Ne kartą jau matėm nuo fizinio krūvio vemiančius karius. Ypač po pusryčių. 
    Iš viso distanciją greičiau nei per 70 minučių įveikė vos 14 karių. Trasos iki galo neįveikė 8 kariai – keturiems iš jų prireikė medikų pagalbos. Po tokių prastų rezultatų, Normanas buvo nemenkai įsiutęs: 
  – Tai yra paprasčiausias bazinis kario regimo pratimas! – šaukė jis, – ir dauguma iš jūsų – jo neišlaikėt! Jeigu nenorite čia būti, jeigu tikitės čia papoilsiauti, atiduokit man savo raiščius ir dinkit! Priešingu atveju, nustokit vaizduoti balerinas ir suimkit save į rankas, nes toliau bus tik sunkiau!

* Specialiųjų operacijų pirmoji grupė (Special Service Unit 1)
2022-05-13 21:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-21 09:49
Džokeris
Taip, veiksmas nevyksta Lietuvoje ir manau vardai bei mylios tai gan aiškiai sufleruoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-21 09:30
neberijus
Nežinau aš dabartinės kariuomenės organizacijos, netgi lietuviškos. Manau veiksmas gal ne Lietuvoje vyksta, nes daug faktinių klaidų. Jeigu Lietuva turėtų 5 divizijas - tai jau drąsiai ir nuo rusų gintis galėtų. o kur pas jus pagrindiniai kariuomenės šunys - seržantai. be jų mokymai, kaip sriuba be sviesto. galiu pasakyti, kad mano karinėje tarnyboje buvo žymiai įdomesnių atvejų. kažin ar jus iš viso tarnavote? norint gerai parašyti, mano manymu, reikalinga gyvenimo patirtis. šiaip jus raštingas rašykas. daug nerašysiu, nors tai darau retai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-17 21:21
Vinja
Apie distancijas nenusimanau. Čia jau vyriška tema. ;) Bet skaitant, vaizdas prabėgo prieš akis kaip filme, ir tai gerai.
Pastebėjimai tik gramatikos tema:

išviso - iš viso
net gi - netgi
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-15 19:51
Džokeris
P.s su distancijų skaičiais persistengiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-15 19:42
Džokeris
Dėkoju Vahbi už tai, kad skaitei ir už puikų komentarą bei įžvalgas. Normano personažą piešiau pasitelkęs realų žmogų, kuriam 48 metai ir jis mus bėgime pakraudavo visąlaik :) Bet dabar kai tai pabrėžei, galbūt ne visus įtikintų. Dėl karinių kampanijų kalbėjau apie misijas, o ne konkretaus karo atvejus. Į karštus taškus kariai iš įvairių šalių siunčiami nuolat. Pats turėjau galimybę vykti į Iraką dar 2016 metais. Bet tikrai atkreipsiu dėmesį, jog galbūt reikėtų vartoti kitus žodžius :).
Dar kartą dėkoju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-15 19:23
Vabhis
Kai skaitau rašykų tekstus, dažnai prisimenu kinų patarlę:" Lengviausia yra piešti sapnus ir demonus, nes niekas nežino, kaip jie atrodo. Sunkiausia piešti arklius ir šunis, nes visi žino, kaip jie atrodo". Reikia pagirtį šitą tekstą už tai, kad yra imamasi piešti paveikslą, kuris nėra vien išpeštas iš sapnų karalystės, bet apie kurį reikia žinoti, o jeigu nežinai, tai reikia pasidaryti namų darbus prieš rašant.

Dėl siužeto įtikinamumo, kai kur reikia pakoreguoti Normano personažą. Jeigu jis tikrai dalyvavo Korėjos ir Irako konfliktuose, tai tie karai vyko 1950-tais metais ir 1991-tais metais. Net jeigu istorijos veiksmas vyksta kokiais 1993-čiais metais, Normanui turėtų būti apie 60 metų. Na, tarkim, išmetam Korėją, vis tiek, majorais tampama 30-40 metų ruože. Aišku, gerai treniruotas 35 metų vyras gali aplenkti 20 metų vyrą, bet tokiame amžiuje jau jaučiasi amžius. Be to, tam netreniruotas 20 metų žmogus, net ir labai stipraus sudėjimo, 8 mylių (13 km) nelygia vietove tiesiog nenubėgtų. O jeigu jie treniruoti, tai labai tikėtina, kad aplenktų 35 metų bėgiką, nebent tas bėgikas būtų elitinis. Žodžiu, arba tie naujokai netreniruoti, arba Normanas užkietėjęs ilgų distancijų bėgikas. Gal čia ir norima tai parodyti, bet su bravūra reikia atsargiai, nes tada gali pasidaryti neįtikima.

Nors bendrai paėmus, atrodo pakankamai įtikinama. Gerai parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą