Pagarba ištikimybei

Tai buvo seniai seniai. Vasaros pradžioje plaukė rugiai, pienių kupolai  lyg parašiutai lengvai kilo į mėlynakį dangų ir išnyko ore. Šėtono kompanija labai neapkentė kaimynų ir ryžosi juos išvaryti iš savo žemės valdų. Kaimynai ir visi kiti to krašto sodiečiai tai jautė ir ruošėsi nelauktiems išpuoliams: kaupė  maisto  atsargas, prisigamino lankų. Neištvėręs, vieną  vasaros rytą demono būrys perplaukęs upę pradėjo puolimą prieš pirmąją pasitaikiusią sodybą. Joje gyveno Mato šeima: žmona Marcelė, vyriausiasis sūnus pilnametis Petras, broliukas Mykolas ir sesutė Onutė. Demono kariauna laužė duris, daužė langus, norėjo kuo skubiausiai patekti į namo vidų. Nuo barbariškų smūgių ietimis žuvo visi šeimos nariai, išskyrus Petrą. Jis įnirtingai grūmėsi su nelygiomis jėgomis, nors pastarieji patyrė nuostolių. Petras netekęs jėgų be sąmonės krito ant grindų. Priešai su įtūžiu įsiveržė į namo vidų, pamatė kovotoją pasruvusiame kraujo klane, bet dar šiek tiek jautėsi širdies pulsas. Demonas įsakė savo būrio kariams išnešti narsuolio kūną į lauką ir paguldyti ant žolyno. Pavaldiniai taip ir padarė. Pats demonas Petro nepaniekino, o, priešingai, pagyrė būrio akivaizdoje, jog taip reikia kovoti kiekvienam. Ta proga sukomandavo būriui iššauti į dangų po penkias ietis. Demonas tada tokius ginklus ir teturėjo, kaip ir Mato  šeimyna.