Ženklai mūsų kelyje. Gėlių šauksmas

Ilgi šilkiniai plaukai krito ant pečių, o ji vis šukavosi ir šukavosi: plaukai pakildavo banga ir vėl  tarsi augalai vijosi žemyn. Staiga pajuto tarsi kviečia gėlės iš kito kambario. Dar nėjo, bet taip kvietė, kad ir be  balso − prašė vandens? Nuskubėjo pas gėles, o čia netikėtai kaip iš po žemių sklido muzika... Rado seniai grojantį radiją − gėlės daugiau neapsikentė... Išjungė įkaitusį aparatą  ir puolė laistyti gėles: jautė kaip  augalų lapai ir krentantys  plaukai susišaukia.